Šiandien Gimnaziją pasiekė žinia, kad IIE kl. gimnazisto Eriko Suchanovo esė Respublikiniame kalbininkų konkurse pelnė I-ąją vietą!
Tradiciniame, nuo 1999 metų Prienų „Žiburio“ gimnazijos rengiamame, Lietuvos Respublikos jaunųjų kalbininkų konkurse, skirtame kalbininkui, baltistui, profesoriui Jonui Kazlauskui, Palangos senosios gimnazijos mokiniai dalyvavo kovo 21 d.
IIE kl. mokinys Erikas Suchanovas (mokytoja Aušra Šeštokienė) apdovanotas I-ojo laipsnio diplomu ir LR Seimo narės Jūratės Zailskienės prizu už geriausią esė, skirtą kalbai.
Padėką už dalyvavimą konkurse ir VU Filologijos fakulteto dovaną pelnė kita mūsų gimnazistė, IVD kl. mokinė Faustina Eglynaitė (mokytoja Nijolė Šakinienė).
Konkurse dalyvavo 33 mokiniai iš Kauno „Saulės“ gimnazijos, Kauno Maironio universitetinės gimnazijos, Kretingos rajono Salantų gimnazijos, Palangos senosios gimnazijos, Šiaulių rajono Kuršėnų Lauryno Ivinskio gimnazijos, Alytaus šv. Benedikto gimnazijos, Klaipėdos Baltijos ir Prienų „Žiburio“ gimnazijos.
Susipažinkime su Eriko esė.
„Pabėgimas prie jūros“
Istorijos pamoka jau buvo prasidėjusi, bet aš vis dar sėdėjau ant suolo koridoriuje. Girdėjau, kaip klasėje mokytoja pasakojo apie Antrąjį pasaulinį karą. Nors istorija domiuosi, šįkart nebuvau pasiruošęs atsiskaitymui. Galėjau atidaryti klasės duris ir atėjus atsiskaitymo laikui mėginti ką nors prisiminti, bet žinojau, kad tai būtų beprasmiška. Ir gėda. Tad tiesiog atsistojau ir išėjau. Žodžiu, pabėgau.
Oras buvo gaivus, o man reikėjo ramybės. Kojos pačios mane atvedė prie jūros. Ėjau smėlio taku, galiausiai sustojau ant kopos. Prieš akis atsivėrė banguojanti jūra – beribė, galinga ir visada paslaptinga. Vėjas pūtė tiesiai į veidą. Žingsniavau palei krantą spardydamas bangų nugludintas šakas ir jūržolių raizgalynes. Pasielgiau nekaip – mintyse jau girdėjau mokytojos ir tėvų priekaištus… Bet laisvė ir nuostabus oras mane paveikė.
Kai buvau mažas, dažnai leisdavau vasaras pas senelį prie Kuršių marių. Jis buvo žvejys, mokėjo begales istorijų. Bet labiausiai įstrigo jo pasakojimai apie vėjus. Senelis sakydavo, kad vėjai nėra tik oras – jie turi vardus, charakterius, jie pasakoja istorijas. „Štai žiemelis, – žvelgdavo į tolį, kai šiaurės vėjas košdavo kiaurai. – Žvarbus jis, ledinį šaltį neša, įnirtingas bangas pakelia. Kai jis pučia, žvejams metas ruoštis sunkiai kelionei – šaltis kaulus stingdo, bet ir žuvis tada kitaip kimba.“ Pietų vėją senelis vadindavo launagiu arba pietviu. „Kai launagis atūžia, žinok – šiluma ateina. Jis tarsi draugas, glosto veidą, kviečia atsipalaiduoti, bet gali būti ir klastingas – kartais užsuka audras, vandens gelmes sujaukia.“ „Žeminis iš rytų ateina,- pasakodavo senelis, kai rytinis vėjas kedendavo mūsų plaukus. – Sausą jis neša, dangaus mėlynę ryškina. Bet žvejams jis baisus – marių vanduo tada ramus, kaip stiklas, bet žuvis nesiduoda pagaunama. Toks vėjas – ne žvejo draugas.“ „O va vakaris!– jo balsas tada tapdavo kažkoks ypatingas. – Jis mums atneša dovanų – iš jūros stiprybę, iš marių drėgmę. Jūrinis, marinis – vadink, kaip nori, bet žinok, kad jis visada tikras, niekada neišduos. Kai jis pučia, bangos kalba, ir žvejai žino – metas į vandenis.“ Šiaurės rytų vėją senelis vadino audeniu arba aušriniu. „Kai šitas vėjas pučia, permainų lauk. Tai ne šiaip vėjas, jis turi paslaptį. Kartais atneša audrą, kartais – geras naujienas, bet visada permainas.“ Šiaurės vakarų vėjas suominis (mat iš Suomijos pusės), anot senelio karingas, jį pajutęs, suprasi – gamta šoka savo šokį. Marių bangos tada siaučia, žuvys nerimsta, o žvejams metas būti budriems. Yra ir toks vėjas, ožiniu vadinamas, jis neramus, klastingas, tyliai ateina, bet gali ir baisią audrą užsukti. Reikia jį pažinti, mokėti suprasti jo ženklus (,,Visai kaip ožys“, – pagalvoju aš). O kai pietvakarių vėjas pakildavo, senelis tardavo: „Tai pilvinis arba šakšinis, kartais vadinamas vokietiniu (mat iš Vokietijos pusės) – švelnus ir drėgnas. Jis su savimi atneša lietų, o kartu – ir viltį. Jei šis vėjas šiurkštus, lauk bėdos, jei glosto – viskas bus gerai.“
Įdomu, kodėl taip nutiko, kad mes šiandien daugiausiai vartojame vos vieną kitą žodį vėjui pavadinti, ir šiaip vėjas šiandien bent jau mano bendraamžių labiau suvokiamas ar aiškinamas moksliškai, ,,vikipediškai“ (,,vėjo srautas, judantis paraleliai žemės paviršiui”). Galbūt todėl, kad mūsų seneliai vėją stebėjo daug atidžiau, nes nuo jo priklausė gyvenimas – žvejyba, žemdirbystė, net kasdieniai sprendimai. Jie gyveno arčiau gamtos (tai pastebėjau lankydamasis pas senelius) ir buvo priklausomi nuo jos kaprizų, todėl skirtingi vėjai turėjo savo vardus, sugalvotus pagal jų charakterius, kryptį, o kartais net mistines savybes. Dabar mūsų kasdienybė daug labiau nutolusi nuo gamtos. Gyvename miestuose, kur vėjas yra tiesiog „oras“, o ne ženklas, kada žvejoti ar laukti audros. Be to, informacinės technologijos pakeitė mūsų ryšį su aplinka – užuot stebėję dangų, orų prognozes tikriname telefone. Ne paskutinė priežastis ir tai, kad pati kalba natūraliai kinta. Kai kurie žodžiai tiesiog nyksta, nes jų nebereikia. Dabar mes turime naujų žodžių, kurie atspindi šiuolaikinį gyvenimą – technologijas, socialinius tinklus, miestų ritmą. Jų mano senelio jaunystėje nebuvo. Kalba ir gyvenimas labai susiję.
Pakėliau galvą. Šiandien pūtė vakaris – marinis arba, kaip senieji palangiškiai sako, jūrinis. Jis kėlė bangas, kurios švelniai plakėsi į krantą. ,,Šis vėjas niekada neišduoda“, – iš kažkur, iš bangų ošimo ir vėjo dvelksmo, vėl išgirdau senelio balsą.
Giliai įkvėpiau sūraus oro. Nebesijaudinau, kad pabėgau. Šįkart jūra suteikė daugiau nei bet kuri pamoka. Nors istorijos pamokos medžiagą teks išmokti – nekokie dabar istorijos vėjai pučia tiek iš rytų, tiek iš vakarų.
Gimnazijos inf.