Palangoje yra viena nerašyta taisyklė – jei merui iš tavęs nėra naudos, tu jam neegzistuoji. Jei gali tapti gražiu piaro įrankiu – jis jau šalia, spaudžia ranką ir dėsto kalbas apie „Palangos didvyrius“.
Aurimas Mockus šią realybę pajuto iš labai arti. Kai jis su sūnumi bandė Palangoje sąžiningai kurti verslą, savivaldybės biurokratinė mašina veikė kaip gerai sutepta stabdžių sistema:
Tuo tarpu miestas stebuklingai prisipildė vagonėlių, kurie „kažkokiu būdu“ veikė be problemų. O Mockui – terminai vilkinami, atsakymai rašomi paskutinę minutę, kol sezonas tiesiog dingsta.
Bet tada įvyko tai, ko Palangos valdžia negalėjo uždrausti – Mockus perplaukė vandenyną.
Staiga viskas apsivertė. Kur prieš tris metus buvo biurokratinės pinklės, dabar – mero šypsenos, rankų spaudimai ir liaupsės. Kai Aurimas tapo „žmogumi, apie kurį kalba visi“, merui jis jau tiko. Staiga jis nebe „nepatogus verslininkas“, o „Palangos pasididžiavimas“.
Čia ne dviveidiškumas. Čia – politinis cirkas. Kol nėra prožektorių, savivaldybė daro viską, kad smulkus verslas skęstų. Kai tik atsiranda šansas pigiam piarui – meras jau pirmas eilėje pozuoja. Nes Palangoje ne darbai svarbiausia. Svarbiausia – geri kadrai.
