Val Gardenos slėnis – pasaulio bažnytinio meno sostinė

Italijos šiaurėje Dolomitinių Alpių Val Gardenos slėnyje 1236 m. aukštyje virš jūros lygio įsikūręs nedidelis Ortisei (vok. St. Ulrich) miestelis – pasaulio bažnytinio meno centras, iš kurio jame sukurti bažnyčių altoriai, skulptūros ir kitas menas nuo senų laikų sklinda po visą pasaulį.

Medžio drožybos pradžia Val Gardenos slėnyje siekia XVII a. pradžią, kai sunkiai pasiekiamoje vietoje įsikūrę kalniečiai šaltomis, sniegingomis žiemomis surado sau naudingą veiklą – medžio drožybą, nes kalnuose augę medžiai buvo tam tinkama žaliava. Iš pradžių buvo drožiami mediniai įrankiai, indai ir rakandai ūkio darbams bei buičiai palengvinti, vėliau drožiniais pradėta puošti gyvenamoji aplinka, drožiami vaikų žaislai ir pan. Per žiemą sukurti medžio gaminiai, nutirpus sniegui ir pagerėjus susisiekimui, buvo parduodami ir taip gautos papildomos pajamos palengvino jų gyvenimą. Ilgainiui šio slėnio žmonės pradėjo kurti religinį meną, kuris dėl didelės paklausos buvo lengvai parduodamas, todėl nemažai daliai kalniečių tai tapo pagrindiniu pragyvenimo šaltiniu ir tai kaip tradicija buvo perduodama iš kartos į kartą. Nuo 1850 m. jauni Val Gardenos meistrai pradėjo studijuoti garsioje Miuncheno dailės akademijoje Vokietijoje, kuri buvo Jėzaus Nazariečio tapybos centras, nes jis iki tol skulptūroje buvo vaizduojamas gana retai. Palaipsniui nazarietiškos estetikos perkėlimas iš dvimačio piešinio į trimatę skulptūrą tapo skulptorių sritimi ir čia Val Gardenos meistrų pastangos, siekiant tobulumo, susilaukė gero įvertinimo.

XIX a. antroje pusėje nutiesus per kalnus kelius, slėnis tapo labiau prieinamas, todėl bažnytinio drožybos meno kūriniai galėjo plačiau pasklisti po visą pasaulį. Produkcijos augimą lėmė geras susisiekimas su Austro-Vengrijos geležinkelių ir kelių tinklu, todėl Val Gardenoje kuriamas bažnytinis menas pasiekdavo Italijos ir Vokietijos uostus, iš kur buvo gabenamas į įvairias pasaulio vietas. Išaugus paklausai, čia pradėjo steigtis bažnytinio meno kūrybos ir gamybos įmonės, iš kurių geriausiose dirbo daugiau negu 20 meistrų, tarp jų 1872 m. skulptoriaus Josef Rifesser vyresniojo (1851–1919) įkurta bendrovė. Svarbus įvykis buvo ir 1872 m. įsteigta Ortisei meno mokykla, kuri paruošdavo šiam amatui reikalingų skulptūros meistrų ne tik iš šios, bet ir kitų tolimesnių vietovių.

Bendrovių steigimasis ir konkurencija tarp jų lėmė medžio skulptūrų kokybės ir meniškumo augimą, kas išgarsino čia kuriamą meną. Apie 1900 m. medžio skulptūrų iš vietinės žaliavos tradicijas puoselėję meistrai, pradėjo kurti ir gaminti altorius jau pastatytoms ir naujai statomoms bažnyčioms, kai vos ne kas savaitę naujai pagaminti altoriai pradėdavo savo keliones į artimas ir tolimesnes bažnyčias, vienuolynus, koplyčias. Garsas apie Val Gardenos slėnyje kuriamą tobulą bažnytinį meną XX a. 3-jame deš. pasiekė ir Lietuvą, kai Ortisei miestelio Josef Rifesser jaunesniojo (1883–1984) vadovaujamose meno dirbtuvėse sukurtos ir pagamintos skulptūros, altoriai, Kryžiaus kelio stotys papuošė naujai pastatytą Panevėžio Kristaus Karaliaus katedrą, Padvarių pranciškonių vienuolyno koplyčią, Salantų, Kretingos ir kitas šalies bažnyčias.

Apsilankęs Ortisei centre 1680 m. pastatytoje nedidelėje Šv. Antano Paduviečio bažnyčioje pasijunti lyg būtum Kretingoje, nes ir čia, ir ten bažnyčios išorė ir vidus alsuoja šv. Antano dvasia. Virš įėjimo į šventovę nišoje patalpinta šv. Antano skulptūra primena Kretingos katalikų bažnyčią, kai bažnyčios viduje lankytoją pasitinka J. Rifesser jaunesniojo dirbtuvėse sukurta analogiška esančiai Kretingoje skulptūrinė kompozicija „Šv. Antano duona“. O J. Rifesser vyresniojo suprojektuoti parapinės Ortisei miestelio bažnyčios koplyčias puošiantys altoriai ir šiandien dvelkia aukštu meniniu lygiu ir prabanga. Visi trys šios garsios medžio skulptorių Rifesser giminės Josef vardu pavadinti vyrai ilsisi Ortisei miestelio kapinėse prie pagrindinio tako įrengtoje šeimos kapavietėje, kurią puošia kuklus lauko akmuo su ant jo pritvirtinta bronzine skulptūrine kompozicija, vaizduojančia prisikėlusį Kristų ir prie jo kojų ant kelių suklupusią Mariją Magdalietę. Šiandien Rifesser giminės tradiciją tęsia broliai Christof ir Armin Rifesser, kurių 1993 m. įkurta bendrovė siūlo sakralines ir pasaulietines įvairaus dydžio medžio skulptūras.

Tik apie 5 tūkst. gyventojų turintis Ortisei miestelis stebina savo dirbtuvių ir medžio dirbinių parduotuvių bei meno salonų gausa. Juose vyrauja religinė tematika, kainuojanti nuo penkiasdešimt iki dešimčių tūkstančių eurų, nuo miniatiūrinių skulptūrėlių iki žmogaus dydžio šventųjų ar Romos popiežių skulptūrų, koplyčioms ar bažnyčioms skirtų Nukryžiuotųjų ir kt., nors yra nemažas ir pasaulietinio meno dirbinių pasirinkimas. Iš čia jie pasklinda po visą pasaulį, nes vykdoma ne tik vienetinė, bet ir urminė prekyba.

Puikiai sutvarkytame, spalvingais istoriniais pastatais garsėjančiame miestelyje daug įvairių skulptūrų ir jų elementų, fontanų, o žiemą per jį tekančioje upėje galima grožėtis ledo skulptūromis virtusiais upės fontanais. Val Gardenos slėnis traukia turistus iš viso pasaulio ne tik kalnų slidinėjimo sportu žiemą, bet ir pasivaikščiojimu kalnų takais kitais metais laikais, grožintis ne tik unikalia gamtos harmonija, spalvinga mažų miestelių senąja architektūra, bet ir tobulais vietos skulptorių darbais, kuriuos įsigyti atminčiai daugeliui svečių malonus viešnagės prisiminimas.

Miestelyje ir jo apylinkėse daugybė viešbučių ir pensionatų siūlančių apgyvendinimo paslaugas Už vienos paros nakvynę sumokėję 3,4 Eur „pagalvės“ mokestį atvykusieji gali nemokamai naudotis viešuoju transportu, jų paslaugoms daugybė slidinėjimo įrangos parduotuvių ir nuomos punktų, kavinių ir barų. Į kalnus atvykę turistai šalia nepaliestos gamtos čia randa ne tik svetingus, niekur neskubančius žmones, bet ir unikalią turtingiausio Italijos Pietų Tirolio regiono trikalbę kultūrą, nes čia vartojamos ir oficialiai pripažįstamos ne tik italų, bet ir vokiečių bei ladynų kalbos.

2009 m. Dolomitinės Alpės įrašytos į Pasaulio paveldo sąrašą dėl savo grožio, unikalaus kraštovaizdžio ir mokslinės svarbos, kad jas kaip visos žmonijos paveldą išsaugoti ateities kartoms. Šis neeilinis pripažinimas reiškia ne tik įvertinimą, bet ir įsipareigojimą bei atsakomybę už šio nuostabaus grožio Alpių regiono apsaugą ir tvarų vystymąsi. Tuo maloniau čia surasti talentingų bažnytinio meno skulptorių, savo darbais papuošusių ir Lietuvos bažnyčias, paliktus pėdsakus.

Romualdas BENIUŠIS

Pajurio naujienos