Palanga priėmė prasmingą sprendimą – kasmetinė Rolando Rastausko vardo literatūrinė premija įamžins šio šviesaus atminimo kūrėjo palikimą. Bet ar ši premija taps gyvu kultūros varikliu, ar tik simboliniu gestu, gražiai skambančiu spaudos pranešimuose?
Literatūros maištininko palikimas
Rolandas Rastauskas – ne tik Palangos, bet ir visos Lietuvos intelektualinis švyturys. Jo eseistikos aštrumas, dramaturgijos drąsa ir poezijos gelmė paliko pėdsaką mūsų literatūros istorijoje. Bet Rastauskas buvo daugiau nei rašytojas – jis buvo kultūros provokatorius, kuris skatino mąstyti kitaip, laužyti normas ir nesitaikstyti su vidutinybe.
Klausimas kyla savaime: ar premija sugebės išlaikyti šią dvasią? Ar laureatai bus tie, kurie ryžtasi literatūriniam eksperimentui, ar tie, kurių kūryba patogiai įsipaišo į tradicinį kontekstą? Rastauskas juk nebuvo konformistas – jis buvo kūrybinės laisvės simbolis.
Kiek verta literatūra?
Savivaldybė jau numatė lėšas premijai ir apdovanojimų ceremonijai. Tačiau kyla klausimas – ar tai bus tik vienkartinis čekis laureatui, ar realus įsipareigojimas skatinti literatūrą mieste? Premija galėtų tapti ne tik garbės ženklu, bet ir platforma jauniesiems kūrėjams: literatūros festivaliais, kūrybinėmis dirbtuvėmis, viešais skaitymais, kurie pripildytų Palangos kultūrinį gyvenimą.
Jei Rastauskas mus kažko išmokė, tai tikėjimo, kad literatūra nėra tik elitinė prabanga – ji turi būti gyva, alsuojanti, besiskleidžianti gatvėse, kavinėse, net ant pajūrio smėlio.
Kultūros gyvybė po premijos šviesa
Iškilmingas apdovanojimas spalio 13-ąją – gražus gestas, bet tikroji premijos vertė atsiskleis per laiką. Ar Palanga taps miestu, į kurį literatai trauks ne tik vasarą pailsėti, bet ir kurti? Ar Rastausko vardas nebus tiesiog užrašas ant diplomų, o gyva kūrybos liepsna, deganti miesto kultūros audinyje?
Jei šią premiją lydės ne tik ceremonijos, bet ir tikras rūpestis literatūra – tuomet Palanga ne tik pagerbs savo kūrybinį vaiką, bet ir taps Baltijos pakrantės literatūros širdimi. O Rolando Rastausko atminimas gyvuos ne tik prisiminimuose, bet ir kiekviename naujame kūrybos akte.
Galbūt būtent to jis ir norėtų – kad kultūra būtų ne paminklas, o nuolat kunkuliuojantis dialogas su pasauliu.