Palangos meras Šarūnas Vaitkus vėl sugrįžo į dėmesio centrą – šįkart susitikime su Lietuvos pensininkų sąjungos „Bočiai“ Palangos skyriaus nariais. Socialiniai tinklai mirgėjo nuo nuotraukų ir padėkos žodžių, bet ar tokie susitikimai iš tiesų atneša pokyčius, ar tai tik dar viena proga politikui parodyti save ir susirinkti pigius politinius taškus? Kol senjorai laukia realių sprendimų, miesto scena liepsnoja populizmo fakelais.
Kalbos – ilgos, darbai – trumpi?
„Pristačiau svarbiausius darbus“, – skamba kaip nusibodusi plokštelė, bet kodėl tie „svarbiausi darbai“ dažnai lieka tik gražiai įpakuoti lozungai be realaus turinio? Pensininkų sąjungos nariai gal ir išklausė mero kalbą, bet ar jie gavo aiškius atsakymus apie realias socialines problemas: nepakankamą sveikatos priežiūrą, vis kylantį maisto kainų lygį ar apgailėtiną viešojo transporto situaciją? Kiek dar galima žadėti „šviesią ateitį“, kai dabartis – pilka ir niūri?
Kas iš tikrųjų rūpi bendruomenei?
Vaitkus teigia, kad tokie susitikimai „padeda bendruomenei geriau suprasti miesto raidą“. Bet gal laikas merui pačiam išlipti iš savireklamos burbulo ir realiai įsigilinti į gyventojų poreikius? Vyresnio amžiaus žmonės nori ne tik girdėti apie ateities planus – jie nori konkrečių veiksmų: kodėl poliklinikos perpildytos? Kodėl trūksta nemokamų renginių senjorams? Kur dingo pažadai dėl mažesnių komunalinių išlaidų? Kur tie „rezultatai“, kuriais taip didžiuojamasi?
Politinė scena ar tikras dialogas?
Galbūt tokie susitikimai tėra patogi rinkiminė platforma, kur politikai surenka lengvus taškus už šypsenas ir mandagius pažadus? Tikras dialogas prasideda ne feisbuko įrašuose, o realiuose pokyčiuose, kurie jaučiami ne tik mero kabinete, bet kiekvieno gyventojo kasdienybėje. Kol politikai rinkimų metais stengiasi pasirodyti kaip bendruomenės „gelbėtojai“, žmonės lieka su tomis pačiomis senomis problemomis ir vis didesne frustracija.
Palangos žmonėms reikia ne gražių kalbų, o realių veiksmų – ne reklaminio cirko, o atsakomybės už pažadus. Kiek dar bus šeriami pažadų trupiniai? Todėl kyla klausimas: ar Š. Vaitkaus susitikimai su bendruomene yra tiltas į geresnę miesto ateitį, ar tik dar viena scena, kurioje politinis teatras tęsiasi be pabaigos, kol už uždangos tyliai kaupiasi neišspręstų problemų kalnas?
