Palangą galima pamilti ir ne dėl jūros ir pušynų, bet ir dėl ryškios asmenybės, pavyzdžiui, skulptoriaus Antano Mončio. Būtent nuo šio menininko ir prasidėjo kretingiškio Romualdo Beniušio ir Palangos meilės istorija. Prieš kelis dešimtmečius užsukęs į Kretingos rajone Mončių kaime gimusio skulptoriaus muziejų Palangoje, kretingiškis buvo taip sužavėtas menininko kūryba ir ypač – jo biografija, kad tapo šio muziejaus rėmėju, įsitraukė į jo veiklą, kūrybos bei asmenybės garsinimą.
Pažinojo A. Mončio vyriausiąjį sūnų
Paskui sekė pažintis su Palangos kultūrininkais, kuri vis plėtėsi, kartu augo ir noras iš arčiau pažinti mūsų miestą. Beje, R. Beniušis, kurio įrašus jau ne vienerius metus godžiai seku ir kurį jau seniai buvau nusižiūrėjusi į pašnekovus, pasirodo, jokiais profesiniais ryšiais nesusijęs su istorija. Pagal išsilavinimą – inžinierius, šiuo metu besisukantis draudimo sferoje. Tačiau krašto istorija – jo didžioji aistra. Be abejo, kretingiškis dalijasi istorinėmis žinutėmis ir apie savo gimtąjį miestą Kretingą, ir apskritai – apie Lietuvą, bet vis tiek labai kirbina klausimas „O kodėl Palanga?“ Ir iš kur traukiamos tos pageltusios nuotraukos? Kretingiškiui, kuriam dar jaunystėje sovietmečiu vasaromis teko darbuotis vienoje kurorto parduotuvių, be abejo, Palanga nebuvo svetima, tačiau prieš 25 metus per bendrystę su buvusiu savo klasės auklėtoju Algirdu Slušniu, įkūrusiu Kretingos Pranciškonų gimnazijos muziejų, susidomėjimas kraštotyra virto meile visam pajūrio kraštui. O kultūrinę Palangą, jau ne kaip darbo miestą, pirmiausia atradęs būtent per A. Mončio muziejų.
„Mane be galo sužavėjo A. Mončio biografija, jo asmenybė. Buvo žemaitis ir išliko žemaitis net ir Paryžiuje. Kūrė nekomercinį meną, gyveno paprastą kuklų gyvenimą, augino vaikus. Tiek pirmojio, tiek antroji jo žmona norėjo gyventi prancūzišką gyvenimo būdą, bet jam rūpėjo kūryba. Tuo jis mane ir patraukė, kad išliko savimi, išaugino Lietuvą ypač pamilusį sūnų“, – dalijosi kretingiškis. Beje, prancūziškai kalbančiam R. Beniušiui yra tekę ne sykį bendrauti su A. Mončiaus vyriausiuoju sūnumi Jean‘u Christophe`u, kuris pernai iškeliavo į amžinybę.
Turi Palangos atvirukų kolekciją
Pradėjęs nuo A. Mončio, R. Beniušis susidomėjo ir visos Palangos krašto istorija, įsigijo įvairaus laikotarpio jos knygų. Paskutinį leidinį – apie medinę Palangos architektūrą – padovanojo ilgametis Palangos senosios gimnazijos chemijos mokytojas Algimantas Želvys, pašnekovo giminaitis iš mamos pusės.
„Turiu ir šiokią tokią atvirukų kolekciją, – sako kretingiškis. – Tai istoriniai atvirukai su Palangos, Kretingos ir Klaipėdos vaizdais.“
Mūsų krašto nuotraukų Romualdui yra padovanojusi Rūta Pabrėžaitė, kurios tėvas iki karo Kretingoje buvo sėkmingos Kretingos vartotojų bendrovės vadovas. Seniausios jo kolekcijos nuotraukos – XX a. pradžioje Paulinos Mongirdaitės darytos nuotraukos. „Palangiškių garbės reikalas turi būti pagerbti šią neeilinę asmenybę, nes be jos mes neturėtume 19 a. pab. – 20 a. pr. Palangos ir Kretingos fotografijų“, – pabrėžia vyras.
Apie atvirukus kretingiškis turi ką papasakoti ir kiek daugiau: „Juk Palanga – kurortas. Visi nuo seno čia važiuodavo ilsėtis ir tada buvo labai populiaru siųsti savo artimiesiems, draugams ir pažįstamiems atvirukus. Tik vėliau sovietmečiu, 7-ame – 8-ame dešimtmetyje, buvo įrengtos tarpmiestinės telefonų stotys, kurios Palangoje buvo dvi – centriniame pašte ir Vytauto g. už Kurhauzo. Pastaroji buvo sezoninė, skirta tik vasarai. Būdavo, ateini, pasakai telefonistei, su kokiu miestu nori kalbėti, įeini į specialią kabiną, ir tada telefonistė sujungia su pašnekovu. Galima buvo ir su Australija pakalbėti, bet užsisakęs skambutį turėdavai ateiti sutartu laiku, po kokio mėnesio. Su Lietuvos miestais tai iš karto sujungdavo“.
Pasidalijęs jaunystės prisiminimais pašnekovas priduria: „Mūsų karta (R. Beniušis gimęs 1957 m. – aut. pastaba) unikali tuo, kad matė viską: kaip atsirado kompiuteriai, mobilusis ryšys, dirbtinis intelektas, ir kaip pasikeitė Lietuva – atgavo Nepriklausomybę, kaip keitėsi politinė ekonominė santvarka. Didžiuliai pasikeitimai, įvykę per vieno žmogaus gyvenimą! Ir dabar nuolat pokyčiai vyksta taip staigiai! O sovietmečiu išeidavai atostogų mėnesiui, grįžti į darbą – niekas nepasikeitę.“
Inicijavo A. Mickevičiaus pagerbimą Palangoje
Romualdo meilė Palangai neapsiriboja vien žavėjimusi jos istorija. Kretingiškis – pilnas idėjų, kaip pagerbti kurorte savo pėdsaką palikusias asmenybes, ir savo pasiūlymais dalijasi su Palangos miesto savivaldybės Kultūros skyriaus vedėju Robertu Trautmanu. Viena jo idėjų pernai buvo gražiai įgyvendinta – ant „Ramybės“ klubo pastato Vytauto g. 35 įrengta atminimo lenta garsiam lenkų lietuvių poetui Adomui Mickevičiui.
Vyras mielai pasidalijo, kaip viskas prasidėjo ir kuo tai svarbu kurortui: „Pernai sukako 200 metų, kaip Palangoje apsilankė ši visame pasaulyje garsi asmenybė. Jau prieš keletą metų parašiau apie tai publikaciją ir vis Robertui primindavau apie artėjantį jubiliejų, kad tik ši sukaktis būtų įamžinta. Juk Palanga turi didžiulę „priešlietuvinę“ istoriją, kai čia vasaromis ne tik ilsėtis, bet ir kurti atvykdavo Lenkijos rašytojai ir menininkai. Apskritai siūlau atsigręžti į ankstesnę Palangos istoriją iki 1921-ųjų metų ir vėliau, kad ji atsiskleistų ne tik kaip vietinis, bet ir tarptautinis kurortas“.
R. Beniušis atvirauja, kad be galo džiaugiasi, jog palangiškiai priėmė ir įgyvendino jo pasiūlymą, nors tokio supratingumo jis ne visada sulaukiąs savo gimtojoje Kretingoje: „Suprantu, kad ne savas, o kitų pasiūlytas idėjas priimti yra sunkiau, kad vietos kultūrininkai dirba savo ritmu, bet Palanga į savo istoriją žvelgia plačiauׅ.“ Tą žvilgsnio plotį, anot pašnekovo, liudija ir pernai miestui sugrąžintas Roberto Baden-Povelio alėjos pavadinimas (pasaulinio skautų judėjimo įkūrėjas Robertas Baden-Povelis 1933 m. atidarė savo vardo gatvę, kuri dabar vadinama S. Dariaus ir S. Girėno – aut. pastaba).
Daugiausia atradimų – naktimis
„Tai – neregėtas atvejis, – emocingai įvykį vertina kretingiškis. – Sovietmečiu Dariaus ir Girėno vardu pavadintoje gatvėje daug metų nesiryžta atstatyti istorinio teisingumo. Tad pernai su šiais dviem kultūriniais įvykiais Palanga įžengė į naują etapą kaip tarptautinis kurortas, kuriame įamžintos pasaulinio lygio asmenybės. Iki tol tik mėgėjiškai buvo bandoma siekti tokio lygmens“.
Pašnekovo manymu, sustoti dar nėra laikas: „Šiemet sukanka 120 metų, kaip Palangoje, tuometėje viloje „Olga“, dabar vadinamoje „Gražina“, vasarojo lenkų rašytojas Vladislovas Stanislovas Reimontas, už romaną „Kaimiečiai“, kurio III-iąją dalį rašė Palangoje,1924 m. įvertintas Nobelio premija. Išlikę jo iš Palangos siųsti laiškai. Tai – unikalus atvejis, kad Palangoje rašytas kūrinys, kuris vėliau buvo apdovanotas Nobelio premija! Ir tai derėtų atitinkamai pažymėti atminimo lenta ar kitu ženklu.“
O kiek laiko inžinierius skiria krašto istorijai? „Jei straipsniui parašyti, tai gali būti keli savaitgaliai. Ir visi mes turim tas bemieges valandas, tai įsijungi telefoną ir ieškai internete kažko naujo. Randu ir iš karto – į Palangai skirtą „aplanką“. Netgi, sakyčiau, tokie naktiniai ieškojimai yra geresni, – stebina pašnekovas. – Ir apskritai tai jau tapo savotišku gyvenimo būdu. Kai būnu Palangoje, eidamas matau ką nors man įdomaus ir fiksuoju telefone, pastebiu įvairius pokyčius. Po kiek laiko, žiūrėk, nuotrauka kažkam ir panaudojama. Mėgstu dabartinį kontekstą sugretinti su senu atviruku ir pasidalinti. Žmonėms tai yra gana įdomu, ir pačiam tai teikia džiaugsmą. Į Facebooke grupę „Mano Palanga“ vienu metu vos ne kasdien keldavau vis kokią senesnę nuotrauką. Dabar jau beveik visą savo archyvą esu sukėlęs, tad dalinuosi ir kitų pajūrio vietovių vaizdais“.
Visada aplanko legendines skulptūras
Ar dažnai iš Vilniaus atvyksta į pajūrį? Ir ką mūsų mieste būtinai aplanko? R. Beniušis pamini žymiąsias mūsų tautos legendų skulptūras: „Palangai labai pasisekė, kad turi tokius Lietuvos skulptūros šedevrus kaip „Eglę žalčių karalienę“ ir „Jūratę ir Kastytį“, viena po kitos pastatytas 1960-ais, kita – 1961-ais metais. Ir nieko kito panašaus nėra sukurta kitur Lietuvoje, tad ši skulptorių kartelė Palangoje yra labai aukštai pakelta, ir kurorto architektai į tai turi atsižvelgti“.
Deja, kaip atkreipia dėmesį pašnekovas, kai kas jau yra pražiūrima. Kretingiškis negaili kritikos jo mėgstamame skulptūrų parke 2023 m. pastatytai skulptūrai „Rotary“ klubo prezidentui Paul Percy Harris: „Labai abejotinos meninės vertės kūrinys ir kuo jis susijęs su Palanga? Šiame parke Lietuvos dailės muziejaus paskolintos skulptūros buvo nuo seno ir jas kūrė profesionalūs žinomi autoriai. O ši skulptūra ir ši asmenybė neturi jokių sąsajų su kurortu“.
O į kurortą užsuka kas kartą, iš Vilniaus atvykęs į Kretingą, kur tebėra tėvų namas – kokius 10 kartų per metus. Palangoje palaidotas kretingiškio brolis, tad visada aplanko jo kapą.
Pokalbiui einant visai į pabaigą, Romualdas sako: „Matau savo misiją padėti įamžinti žymius kultūros ir meno žmones, kurie Palangoje paliko vienokį ar kitokį pėdsaką, ir tas jų amžinimas yra prasmingas.“
Ir beveik juokdamasis prasitaria, kad tai – pirmasis interviu su juo! „Pats esu tiek daug parašęs straipsnių, bet niekam niekada nerūpėjo, kas yra mano sieloje...“ – šypteli, nors dar pokalbio pradžioje pabrėžė: „Apie asmeninį gyvenimą nekalbėsiu“. To ir nereikia. Kas iš tiesų pačiam brangu ir vertinga – pasipasakojo.
Ligita Sinušienė