Turbūt sutiksite, jog grafai Tiškevičiai paliko neišdildomą pėdsaką Palangos istorijoje. Būtent jų valdymo laikotarpiu miestas išgyveno tikrą renesansą harmoningai apjungdamas natūralų gamtos grožį ir išskirtinę architektūrą. Anuomet inicijuotos įspūdingų pastatų statybos ne tik prisidėjo prie intensyvesnės miesto plėtros, bet ir suformavo savitą kurorto identitetą, kuris matomas ir jaučiamas iki šiol.
„Mahorta“ – viena pirmųjų tuometiniame kvartale (Birutės al. 35) grafų Tiškevičių pastatytų vilų. Ji čia iškilo XX a. pr. ir iki pat Pirmojo pasaulinio karo priklausė grafienei Sofijai Tiškevičienei. Tarpukariu viloje veikė populiarus restoranas, kuris buvo tapęs svarbia pramogų ir laisvalaikio praleidimo vieta. Kalbama, jog kavos čia atsigerti užsukdavo net pats prezidentas Antanas Smetona, kadangi savo vasaras leisdavo kaimynystėje buvusioje „Baltojoje“ viloje. Po Antrojo pasaulinio karo vila „Mahorta“ nacionalizuota, o XX a. 5 deš. sudarius ilgalaikės nuomos sutartį su Vilniaus universitetu, čia ilsėjosi šios mokslo institucijos darbuotojai. 1949 m. pastatas remontuotas, o 1973 m. rekonstruotas jo vidus. Dabar čia veikia restoranas „Floros simfonija“.
Nuotr. Kultūros paveldo departamentas. Kultūros vertybių registras (kvr.kpd.lt). Vila „Mahorta“. Vaizdas iš PV. 1916 m.
XVIII-XIX a. sandūroje išpopuliarėjo taip vadinamas „šveicariškas stilius“, o jo įkvėpimo šaltiniu tapo tradiciniai Alpių regiono mediniai namai, kuriems būdingi platūs balkonai, dideli langai, gausus medžio drožinių dekoras, platūs stogai, atviros medinės karkasinės konstrukcijos bei ryškia spalva dažomos dailylentės. XIX a. II p. šis stilius tapo populiarus ir kurortinėse vietovėse, tad nenuostabu, jog neaplenkė ir Palangos. Bene charakteringiausiais šio stiliaus pavyzdžiais Palangoje laikomos vilos – „Anapilis“, „Romeo“ ir „Džiuljeta“ bei „Mahorta“.
Vilos „Mahorta“ architektūroje atsispindi ne tik minėto „šveicariško stiliaus“ elementai, bet ir to meto Palangos kurorto statybos tradicijos. Bene išraiškingiausias vilos akcentas – dviejų tarpsnių aštuoniakampis ir pakankamai masyvus bokštas, kurį vainikuoja medinėmis lentelėmis dengtas stogas su dekoratyvia smaile. Itin prabangiai atrodo kiaurapjūviais dekoro elementais bei smulkesniu langų skaidymu papuošta veranda. Dinamiškumo pastato eksterjerui suteikia ir imitacinio fachverko naudojimas, tarpusavyje derinant tiesių ir įstrižai susikertančių lentų bei plastiškų formų pjaustinių ornamentą.
Vila „Mahorta“ – tarsi gyva istorijos knyga, kurios puslapiuose užfiksuotas ne tik prabangus grafų Tiškevičių gyvenimas, bet ir tuomet vyravusi kultūra bei kurorto mados. Kad ir kaip ten bebūtų, tačiau kiekvienas laikotarpis paliko savo atspaudą. Kažkada tuose puslapiuose atsidurs ir mūsų laikmetis, tik apie jį jau rašys žmonės iš ateities...
