Tamsiais vakarais lietuviai susirinkdavo vienoje gryčioje, čia jų lūpomis sklisdavo mistiniai pasakojimai, kurie, esą, buvo nutikę patiems pasakotojams arba jų protėviams. Tokios istorijos įsismelkdavo į vaikų širdis, kurie patikėdavo pasakojimų tikroviškumu. Ir nors šiais laikais gyvenimo tempas pasikeitė, o naujienas gauname iš televizijos ar radijo, senieji pasakojimai vis dar gyvi – tik kitokiu pavidalu.
Artėjant lapkričio šventėms, Kretingos rajono turizmo informacijos centras kviečia jus į kelionę po mistika ir legendomis apipintas Kretingos rajono vietas, kur istorija susipina su mitologija, o realybė – su paslaptingumu.
Kretingos vardo kilmės legenda
Pirmiausia, sustokime ties Kretingos vardo kilme. Žemaičiai pasakoja, kad šio miesto pavadinimas kilęs nuo žodžio „kretėti“, reiškiančio drebėjimą. Esą, senovėje miesto gatvės buvo grįstos akmenimis, todėl važiuojant vežimu žmogų kratydavo – iš čia ir kilo vardas. Legendoje pasakojama apie žemaitį, kuris veždamas savo žmoną Ingą vis klausė: „A kret, Inga?“ O ji atsakydavo: „Kret, kret, kret!“ Šią smagią istoriją nugirdę miestelėnai pavadino miestą Kretinga.
Kretingos bažnyčios pastatymo pasakojimas
Kretingos Viešpaties Apreiškimo Švč. Mergelei Marijai bažnyčia
Kita garsi legenda pasakoja apie Kretingos bažnyčios statybą. J. K. Chodkevičius prieš didįjį mūšį su švedais pasižadėjo: jei laimės, pastatys bažnyčią Kretingoje. Laimėjęs jis ištesėjo pažadą ir pastatė pirmąją medinę bažnyčią, kurios stovėjimo vietą šiandien žymi skulptūra „Trimituojantis angelas“. Vėliau, manydamas, kad medinė bažnyčia per maža, Chodkevičius kitame upės krante pastatė mūrinę bažnyčią, kuri stovi iki šiol. Legenda taip pat teigia, kad abi šias bažnyčias jungė tunelis po Akmenos upe – galbūt tai tik dar viena legenda, tačiau ji prideda paslaptingumo šiam ypatingam Kretingos rajono objektui.
Meilės akmuo
Kretingos dvaro parkas slepia ne tik istorinį paveldą, bet ir magišką vietą – Meilės akmenį. Sakoma, kad atsisėdus ant šio akmens ir užsimerkus svajojant apie mylimą žmogų, meilė neišvengiamai aplankys. Ar tai tik paprasta legenda, ar tikras stebuklas – verta išbandyti patiems!
Salantų vardo kilmės legenda
Apie Salantų miestelio vardo atsiradimą yra net keletas padavimų. Vienas iš jų pasakoja, kad du žmonės plaukė valtimi per tvano apsemtą vietovę ir vienas, pamatęs sausumą, sušuko žemaitiškai: „sala onta“(t.y. „sala antai“). Taip atsiradęs žemaitiškas pavadinimas Salonta (Salantai).
Gaidžio koplyčia ir paslaptingi garsai
Salantų miestelis garsėja ne tik savo bažnyčia, bet ir Gaidžio koplyčia, kuri turi savo paslaptingas istorijas. Viena iš jų pasakoja apie gaidį, kuris naktimis išgąsdindavo pro šalį einančius žmones savo netikėtais giedojimais. Šioje koplyčioje, anot legendų, taip pat gali būti paslėptas lobis.
Kartenos piliakalnis
Anot legendos, prie Kartenos ant kalno stovėjusi didelė pilis. Ją ne kartą puolė svetimšaliai. Esą, kartą žemaičių pulti vienu metu atkeliavo švedų ir rusų kariuomenės. Nesutardami, kam priklauso pirmumo teisė pulti pilį, jie Minijos slėnyje susikovė tarpusavyje. Nuo pilies stebėdamas įsiplieskusį mūšį, žemaičių vadas sušukęs savo pavaldiniams: „Veiziekit, karė tenaa!” („Žiūrėkite, karas tenai!“). Nuo to laiko ši vietovė vadinama Kartena, o kalnas – Kartenos piliakalniu.
Velnio akmuo
Šalia Kartenos piliakalnio yra nepaprastas akmuo, su jame įspausta karvės (kiti žmonės sako – velnio) kanopa. Dėl to ir pavadino velnio akmeniu. Padavimai pasakoja, kad žmonės prie (ant) akmens matydavę naktį, ar net dieną, drabužius velėjančias laumes.
Kretingos rajonas yra vieta, kur praeitis ir legendos gyvena šalia dabarties. Šie pasakojimai ne tik kuria mistišką atmosferą, bet ir leidžia suvokti, kaip svarbios legendos mūsų kultūros tapatybei.
Kviečiame apsilankyti Kretingos rajono turizmo informacijos centre, pasiūlysime dar daugiau įdomių idėjų jūsų kelionėms po Kretingos kraštą.
