Spalio 23 d. Prancūzijos Lano (Laon) miesto Šv. Marcelio bažnyčioje įvyks multikultūrinės oratorijos „Mončys“ premjera. Tai – bendras lietuvių kompozitoriaus Lino Rimšos ir režisieriaus Alvydo Šlepiko kūrinys, sukurtas sekant skulptoriaus Antano Mončio (1921–1993) asmenybe ir jo kūryba.
Kartu vyks ir jo kūrybos visuomenei pristatymas bei Lietuvos ir Prancūzijos menotyrininkų diskusija „Tarp lietuviškos ir prancūziškos menininko tapatybės“. Šis 138 km į šiaurę nuo Paryžiaus įsikūręs per 24 tūkst. gyventojų turintis miestelis A. Mončio kūryboje užima ypatingą vietą, nes čia Šv. Marcelio bažnyčioje iki šiol saugomi jo kūriniai: 14 akmeninių Kryžiaus kelio stočių, skulptūros „Kelių Madona“ ir „Šv. Juozapas“, šioje bažnyčioje 1952 m. gruodžio mėn. buvo surengta ir jo pirmoji kūrybos paroda.
A. Mončys Miunchene 1946 m. Nuotr. iš knygos „Per toli gyvenu. Antano Mončio susirašinėjimai“. artseria, 2015
1944 m. rudenį iš Lietuvos į Vakarus pasitraukusiam A. Mončiui teko daug patirti, kol, 1947 m. nusprendus žengti menininko keliu, jam pavyko persikelti į Prancūzijos okupacinę zoną Pietų Vokietijoje, įstoti į Freiburgo meno mokyklos skulptūros studiją, įžymiausią lietuvių išeivijos aukštąją dailės mokyklą, kurią įkūrė Vytautas Kazimieras Jonynas (1907–1997), vienas iškiliausių XX a. lietuvių menininkų.
Šią mokyklą globojo prancūzų armijos generolas okupacinės zonos gubernatorius Pierre Pene (1898–1972), nes joje mokėsi jo duktė Annette, su Antanu palaikiusi draugiškus santykius ir jį, kaip šokių partnerį, kviesdavusi į jų namuose rengiamus šokių vakarus. Šioje šeimoje Antanas susipažino su architektu Francis Turbiliu (1925–1991), tapusiu jo globėju ir mecenatu. 1950 m. birželio mėn. Antanas baigė Freiburgo meno mokyklą ir, gavęs Prancūzijos okupacinės zonos kultūros skyriaus 1 metų stipendiją, išvyko į Prancūziją.
2016 m. Jean Christophe (Žanas Kristofas) Moncys (1954–2024) apie savo tėvo gyvenimo Prancūzijoje nelengvą pradžią rašė: „1950 m. vasarą atvykęs į Prancūziją Antanas, kaip karo pabėgėlis, turėjo fabrike arba fermoje atlikti bandomąją praktiką. Nors buvo jau nemažai metų nedirbęs ir nusilpęs, jis atgavo jėgas dideliame F. Turbilio uošvio ūkyje, 120 km į šiaurę nuo Paryžiaus. Jam grįžo jėgos ir sveikata, jis įrodė esąs darbštus, tad nuo rudens vėl tapo laisvas ir galėjo atrasti Paryžių, mistiškiausią menininkams miestą. Jis ėmė lankyti skulptoriaus Ossipo Zadkine’o dirbtuvę Monparnase, Didžiosios lūšnos akademijoje.
Lano mieste įsikūrusi Turbilių šeima jį dažnai kviesdavo į svečius, šiltai priimdavo. Franciso tėvo verslininko dirbtuvėje Antanas gaudavo medžiagų, metalo, jis virindavo, droždavo, kaldavo... Vienas po kito atsirado kūriniai. Francisas jam pristatė savo draugus menininkus, jie įkūrė grupę, kartu dalyvaudavo parodose. Jis įtraukė Antaną į savo, kaip architekto ir dizainerio, veiklą. Taip atsirado privačių ir lyg iš dangaus nukritusių užsakymų. Franciso dėka jis gavo užsakymą sukurti Kryžiaus kelią ir dvi skulptūras Šv. Marcelio bažnyčiai Lane. Jaunam skulptoriui tai buvo svarbi kūrybinė veikla – jis galėjo kurti visiškai laisvai, išmoko pasitikėti savo išgrynintu stiliumi, įvaldė akmens tašymo techniką...“
Apie savo Kryžiaus kelio kūrimą A. Mončys 1990 m. pasakojo rašytojui, ne vienos knygos apie menininkus autoriui Tomui Sakalauskui (1932–2015): „Buvau nusivylęs tais visais abrozdėliais, kuriuos matydavau bažnyčiose. Kryžiaus kelias pavaizduotas juose su peizažais, su miniom, nesukaupia dvasios. Aš šito norėjau išvengti. Norėjau sukaupti dvasią į patį reikšmingiausią dalyką – į Kristaus tragediją. Apsisprendžiau ją išreikšti Kristaus veidu. Jis dominuoja visuose kelio stotyse. Pirmiausia turėjau išstudijuoti Kristaus gyvenimą. Darydamas piešinius, pats ėjau kartu su juo tuos kelius. Įsijaučiau į Kristaus situaciją. Kai kuriose stotyse man pačiam riedėjo ašaros Buvau labai įsijautęs. Turėjau kuo sąžiningiau daryti... Norėjau tau pasakyti, kaip aš ėjau jo Kryžiaus kelią. Ėjau sąžiningai, nemelavau. O ką mes galime pasakyti apie mūsų Rūpintojėlį? Nebent tik tai, kad jis išreiškia visų mūsų susirūpinimą. Mes visi esame rūpintojėliai. Todėl nieko nuostabaus, kad į mano Kristaus veidą atėjo Rūpintojėlio dvasia.“
1953 m. JAV leidžiamo mėnesinio kultūros žurnalo „Aidai“ rugsėjo mėnesio numeryje buvo išspausdintas Paryžiuje gyvenusio A. Mončio bičiulio dailininko Vytauto Kasiulio (1918–1995) straipsnis apie jo kūrybą Lane ir prancūzų spaudos atsiliepimai apie tai: „Prancūzų tauta priėmė mūsų tikrą meną, net ir visą šventovę jam paaukojo. Priėmė lietuvio akmenis todėl, kad tie šalti prancūzų akmenys įgijo karštą lietuvio dievdirbio širdį, kad jų skausmas ir ašaros varvėjo. Iš jų veržėsi ašaros ne vieno, bet daugelio žmonių – visų lietuvių dievdirbių ir paprastų žmonių liūdesys, kančia ir Dievo meilė.
Piligrimų globėjoje Kelių Madonoje galima įžvelgti skulptoriaus motinos Barboros Mončienės veidą. Nuotr. iš knygos „Per toli gyvenu. Antano Mončio susirašinėjimai“. artseria, 2015
Nekaltas A. Mončys, kad jis išnešė iš Lietuvos koplytėlės tuos didžiulius akmenis, kurie gulėjo ant jo širdies. Nekaltas jis, kad, toliau nebepajėgdamas nešti tokios didžios naštos savo krūtinėje, paliko ją pakeliui. Daugelį metų jis ją nešiojo ir pavargo, o mums reikia džiaugtis (...), kad padėjo į geriausią žemėje muziejų – Dievo namus Prancūzijoje, pasaulio meno centre.“
Šv. Juozapas Nuotr. iš knygos „Per toli gyvenu. Antano Mončio susirašinėjimai“. artseria, 2015
Ta proga ne viename Prancūzijos laikraštyje buvo parašyta ir apie jo darbus Lane, ir apie patį skulptorių. 1952 m. gruodžio 16 d. laikraštis „Union“ rašė: „Skulptorius išpildo akmenyje įvairias Kryžiaus kelio figūras, kurios daro nepaprastai didelį įspūdį ir su didele jėga traukia į save dėmesį... Kristaus galva įvairiose padėtyse išreikšta paprastomis, bet giliai jaudinančiomis priemonėmis.“
Kita citata: „A. Mončys taip pat sukūrė Kelių madonos ir šv. Juozapo skulptūras, kurios yra pastatytos iš abiejų navos pusių. Linijos yra nepaprastai originalios, bet tai nėra bažnyčios išniekinimas, kaip yra buvę kai kuriose moderniose Belgijos ar kitų kraštų bažnyčiose. (...) Ir mūsų geras Lano miestas tikrai gali didžiuotis, gal pirmas padaręs tai, ko kiti nedrįsta.“
Tos pačios dienos „La Depeche“ dienraštyje rašoma: „Švč. Marijos ir šv. Juozapo skulptūros paprastomis ir tyromis linijomis primena kūrinius, kuriuos mes pratę vadinti „primityviais“. Čia taip pat randame šiaurės krašto, iš kurio kilęs autorius, bruožų. Iš jų sklinda ramumas, nepaprastas švelnumas ir kartu drąsa bei pasiryžimas, ir tai jaudina visus. Apie Kryžiaus kelią ten pat rašoma: „A. Mončys sumažino savo siužetą iki minimumo ir paliko tik Kristaus veidą ir kryžių, ir tik kai kur palydėjo jį Švč. Marija ar simboliniais daiktais. Neįmanoma išreikšti įspūdžio, suprasti, kas įgalino gimti tokius paprastus, tokius tyrus ir tokius nuoširdžius paveikslus. Kristaus veidas nepaprastai nuliūdęs, pilnas skausmo, verkiantis ir pilnas jėgos, nukankintas, pagaliau romus ir triumfuojantis, išreiškia visus Kryžiaus kelio jausmus ir išgyvenimus. Tai yra neginčijamas šedevras, nes A. Mončys prakalbino negyvą medžiagą – akmenį.“
XIV Kryžiaus kelio stotis, iškalta akmenyje. Nuotr. iš knygos „Per toli gyvenu. Antano Mončio susirašinėjimai“. artseria, 2015
A. Mončys apie savo kūrybos periodą Lane prisiminė: „Tai buvo mano antras susitikimas su akmeniu. Kai įmontavau Kryžiaus kelią, kai kurie parapijiečiai buvo nepatenkinti, kodėl jiems nuvertė spalvotus gipsus, bet buvo ir tokių, kurie labai prisirišo prie tų darbų. Klebonas sako; „Padaugėjo lankytojų.“ Mieste atsirado gerbėjų, kurie man užsakydavo ką nors iš akmens iškalti... Lano bažnyčios zakristijoje buvo surengta mano piešinių ir statulėlių paroda.“
XIV Kryžiaus kelio stoties A. Mončio piešinys. Nuotr. iš Viktoro Liutkaus archyvo
A. Mončys po studijų Freiburge neišvyko į JAV, nors tam ir ruošėsi, likimo valia pasilikęs Europoje ir apsigyvenęs Paryžiuje, nors dauguma jo studijų draugų ir dėstytojų įsikūrė už Atlanto. Gyvendamas Paryžiuje, kurį jis apibūdino kaip bliūdą, kuriame vykstantį meninį gyvenimą bei per amžius sukauptą kultūros paveldą reikia semti ne šaukštu, bet samčiu, apsuptas bendraminčių menininkų, jo kūrybos gerbėjų, vietos lietuvių bendruomenės, A. Mončys galėjo atsidėti vien kūrybai ir nors kukliai pragyventi iš jos, kas vargu ar būtų pavykę už Atlanto. O šis simbolinis skulptoriaus sugrįžimas į Prancūziją, pristatant jo asmenybę ir kūrybą Lano ir Saint-Gilles-Croix-de-Vie miestuose, dalyvaujant Palangos kameriniam chorui ir folkloro ansambliui „Mėguva“ – neabejotinai svarbiausias Lietuvos 2024 m. sezono Prancūzijoje renginys. Jis turėtų pasitarnauti glaudesniems Lietuvos ir Prancūzijos žmonių kultūriniams ryšiams ir geresniam vienas kito pažinimui. A. Mončys ir jo kūryba, net ir po jo mirties, išlieka abi tautas vienijančiu veiksniu. Ir kaip čia neprisiminsi jo dažnai kartotos frazės: „Bus gerai.“
Romualdas BENIUŠIS
Pajūrio naujienos
