Gyvenimas yra pilnas iššūkių, ir tik susidūrę su tam tikrais sunkumais atrandame didžiausias galimybes augti. Mes dažnai teikiame pirmenybę patogumui ir darome tai, kas lengviau, tačiau sunkumų akimirkomis atsiskleidžia mūsų tikrasis charakteris. Nesvarbu, ar susiduriame su asmeniniais praradimais, nesėkmėmis profesiniame kelyje ar emocinėmis duobėmis – visa tai tik daro mus stipresnius. Ši mintis rezonuoja ne tik žmonių patirtyse, bet ir literatūroje, filosofijoje ir įkvepiančiuose filmuose.
Ar prisimenate Grafą Montekristą?
Tai, kad būtent susidūrę su sunkumais atrandame savo stipriąsias puses, ugdome atsparumą ir giliau suvokiame save, iliustruoja Alexandre Dumas nuotykių romanas „Grafas Montekristas“. Istorijos pradžioje pagrindinis veikėjas Edmondas Dantèsas, jaunas, naivus jūreivis, turintis šviesią ateitį, dėl aplinkinių išdavystės ir melagysčių vienui vienas yra įkalinamas Ifo pilyje. Čia jis patiria gilią asmeninę transformaciją, nors po neteisėto įkalinimo vienutėje net kėsinosi į savo gyvybę marindamas save badu. Kalėjime praleistas laikas verčia jį susimąstyti apie savo gyvenimą, teisingumo prigimtį ir kitų žmonių motyvus. Šis izoliacijos ir savistabos laikotarpis ugdo gilesnį savęs ir pasaulio supratimą, leidžia jam augti intelektualiai ir emociškai.
Kalėjime Dantèsas susipažįsta su abatu Farija, kaliniu, kuris tampa jo mentoriumi. Farija jį moko įvairių dalykų – išminties, filosofijos, akademinių mokslų ir kalbų, o šios žinios dar labiau plečia Dantèso pasaulėžiūrą. Romano skaitytojai turi nuostabią galimybę žavėtis bręstančia romano herojaus asmenybe: nors pabėgęs iš kalėjimo ir įgijęs didžiulius turtus Dantèsas prisiima grafo Montekristo asmenybę ir ima keršyti tiems, kurie jį skriaudė, jis įnirtingai grumiasi su moralinėmis dilemomis, apgalvodamas savo veiksmų pasekmes. Šis ir kiti prancūzų klasiko Alexandre Dumas aprašyti vidiniai konfliktai iliustruoja veikėjų augimą ir padeda suprasti, kad kerštas neatneša jokios prasmės, o gailestingumas ir atleidimas gali būti vertingesni nei atrodo. Skaitykite įkvepiančius šio autoriaus kūrinius apie tikrus įvykius ir kadaise gyvenusius asmenis – knygų ieškokite VAGA internetiniame knygyne.
Ar sunkumai moko mus dorybių?
Jau humanizmo laikotarpiu buvo teigiama, kad atlaidumas ir moralinių vertybių puoselėjimas brandina žmogaus dvasią. Net ir išgyvenęs didžiausią skriaudą dvasiškai stiprus žmogus gebės susitaikyti su situacija ir jokiu būdu negalvos apie kerštą. Štai kaip dar sunkumai ugdo mūsų charakterį.
- Empatija: patirdamas sunkumus žmogus ima suprasti, kaip jaučiasi likimo nuskriaustieji. Nepalankios situacijos suteikia įžvalgų apie kitų kovas, ugdo norą padėti ir palaikyti panašiose situacijose atsidūrusius žmones. Juk neatsitiktinai sunkias ligas išsigydę žmonės siekia padėti sergantiesiems, renka paramą ir kitaip prisideda prie prasmingos veiklos – ugdoma empatija gali paskatinti gerumą ir etišką elgesį.
- Atsparumas ir nuolankumas: sunkumų įveikimas gali ugdyti emocinį atsparumą ir nuolankumą, taip paskatindamas asmeninį augimą. Paprastai asmenys, kurie supranta savo pažeidžiamumą, yra linkę su kitais elgtis maloniai ir kantriai, suvokdami, kad kiekvienas susiduria su iššūkiais.
- Stipresni santykiai: nepalanki patirtis gali sustiprinti ryšius su kitais, o bendros kovos gali paskatinti bendruomeniškumo ir ištikimybės jausmą. Kai žmonės palaiko vienas kitą sunkiais laikais, tai dažnai išryškina gerumo ir tolerancijos svarbą žmonių santykiuose.
Be to, daugelis filosofinių ir dvasinių tradicijų pabrėžia gerumo ir moralinio veiksmo, atsako į kančią, vertę – štai budizmas moko, kad kančia gali paskatinti nušvitimą. Ir nors ne visi į negandas reaguoja vienodai, o kai kurie gali ilgai laikyti vidinį pyktį, visgi sunkumai yra galingi mokytojai. Tad priimkite nemalonias patirtis kaip dovaną ir išmokite šio to naujo.