Šią vasarą profesinę karjerą baigia Palangos senosios gimnazijos direktorius Leonas Šidlauskas. Gimęs Sibire lietuvių tremtinių šeimoje jau vaikystėje išmoko tikro pilietiškumo, gebėjimo kurti ir nepalankiausiomis sąlygomis pamokas.
Į švietimo sritį kaip vadovas atėjo jau po Lietuvos nepriklausomybės paskelbimo 1991-aisiais. Dirbdamas Palangos švietimo skyriaus vedėju, vėliau – VšĮ Pranciškonų gimnazijos bei Palangos senosios gimnazijos direktoriumi, siekė derinti kūrybiškumą ir aukštus atsakomybės bei profesinių kompetencijų standartus, atkakliai siekė, kad ugdymo įstaigų bendruomenės, kurioms vadovavo, būtų savitos, su vertybes pripažįstančiomis asmenybėmis, jaučiančiomis asmeninį įsipareigojimą dėl jaunuomenės.
Kokie klausimai vis dar svarbūs? Į kuriuos vis dar neatsakyta? O kas jau tikrai suprasta bei perprasta?
Asmenybės, nusipelniusios Lietuvos mokyklai atgavus Nepriklausomybę
Meilė Lukšienė, Darius Kuolys, Vaiva Vėbraitė, Regina Klepačienė, Algirdas Monkevičius, Arūnas Plikšnys, Rita Dukynaitė, Audronė Šuminienė, Dainius Numgaudis, Klaipėdoje dirbusi Virginija Kazakauskienė. Deja, per Nepriklausomybės atkūrimo laikotarpį švietimo valdžios struktūrose administracinės stagnacijos buvo daugiau negu prasmingos ateities kūrimo. O šie žmonės, kad ir kas bebūtų, veikė ir nuveikė labai daug.
Kas kuria gerą mokyklą?
Asmenybės ir lėšos. Esu rašęs, kad geras mokytojas – mokyklos turtas, kad geri tekstai gimsta iš gerų kontekstų. Būdamas vadovu jaučiau pareigą sukurti turtingą, vakarietišką mokymosi aplinką su savita pažangos siekti skatinančia ugdymo kultūra. Kėliau sau užduotį, kad nevirčiau ir nesileisčiau virinamas nykaus provincialumo sultyse. Manau, kad man pavyko.
Dar Nepriklausomybės atkūrimo pradžioje Palangos partnerio – Švedijos Simrishamno savivaldybės mokyklose praleisdavau daugybę laiko, gerai pažinojau ten dirbančius švietimo vadovus. Geros mokyklos pavyzdį Lietuvai mačiau iš arti. Nuo 1992-ųjų ministerija gan ilgai kvietė aukščiausios klasės lektorius iš JAV, vežė švietimo administratorius išsivėdinti galvas nuo sovietmečio į Daniją, solidžius seminarus rengė ir Lietuvoje. „Mokykloje turi būti kaip namie arba geriau“. Tai išgirdęs prieš trisdešimt metų Švedijoje menu lig šiol.
Apie švietimo politiką
Šios Vyriausybės švietimo politiką vertinu labai gerai. Ar blogai, kad pradėta rūpintis naujų mokytojų atėjimu į mokyklą, parengtos atnaujintos programos, nauji vadovėliai? Parengta ir įgyvendinama šimtamilijoninė Tūkstantmečio mokyklų programa. Ar blogai, kad dvigubai padidėjo mokyklų vadovų atlyginimai ir jų darbo vieta tapo konkurencinga?
Nuovokiau besitvarkančioje mokykloje mokytojai tiesiog užversti valandomis. Švietimo bėdos prasideda ne Vyriausybės lygmenyje. Juk ne ministras rašo vadovėlius, atnaujintas programas, organizuoja mokytojų kvalifikacijos tobulinimą, tarpinius patikrinimus, brandos egzaminus, leidžia vadovėlius.
Po mokyklų tinklo pertvarkos, apskričių reformos į atsakingas pozicijas ministerijoje ir savivaldybėse atėjo nauji žmonės, kurie nepritarė pertvarkai, tokių procesų paniškai bijojo. Įprasta buvo iš jų girdėti viena, o matyti kita. Tokia stagnacija bujojo, bet tuo laikotarpiu tiko valdžiai tiek savivaldybėse, tiek Vyriausybėje.
Atėjus dabartinei valdžiai, tie patys asmenys gavo konkrečių užduočių, ir paaiškėjo, kad ... niekas nepavyksta. Išlindo istorijos dėl nevykusių atnaujintų programų, naujų vadovėlių, kvalifikacijos tobulinimų. Išgirdome mokytojams adresuotus ciniškus paaiškinimus, kad jiems vadovėlių nereikia, nes jie mokinius rengia ne egzaminams. Pasigirdo sovietmetį primenantys pamokymai, kad mokiniui į kiekvieną kontrolinį reikia eiti taip, lyg gyventų paskutinę dieną.
Manau, kad imituojamą darbą pamatė ir dabartinė ministerijos vadovybė. Bet... procesai pradėti, jie vyksta mokyklų pastangų dėka ir, ačiū Dievui, dar negriūna, o ant slenksčio – nauji rinkimai. Kita vertus, tuštybes matydama sąmoningoji Lietuvos mokykla labai sustiprėjo – atsirado daug naujų talentingų mokyklų vadovų, sugebančių veikti savarankiškai ir prasmingai.
Pagalbos kurtiesiems precedentas Lietuvoje
Taip jau Dievas davė, kad šeimoje 2000-aisiais gimė klausos negalią turintis vaikaitis. Kokia profesinė ateitis laukė kurčiojo mūsų visuomenėje? Siuvėjo, staliaus, statybininko, avalynės taisytojo amatas. Bet tuomet pasaulyje jau buvo pradėtos kochlearinio implantavimo operacijos. Užsienio chirurgai pirmąsias tokias operacijas atliko ir Lietuvoje. Nors tuomet gimdavo apie 30–40 tokią negalią turinčių kūdikių, ligonių kasos kompensuodavo tik penkių laimingųjų operacijas.
Jos kaina atrodė nepasiekiama – per 30 tūkst. litų. Kam iškris laimingas bilietas, suteiksiantis galimybę girdėti, spręsdavo daktaras Kaune. Galima įsivaizduoti motinų neviltį – pinigų nėra, logopedų, galinčių padėti po operacijos, metodinės medžiagos, nėra. Matydamas šią beviltišką situaciją, patariau moterims kurti asocijuotą organizaciją ir ėmiausi Kochlearinių implantų naudotojų asociacijos steigiamosios konferencijos Klaipėdoje organizacinių darbų.
Netrukus suradome šios srities specialistę, Australijoje gyvenančią lietuvaitę Viktoriją (rašytojo Jurgio Janavičiaus dukterį). Ji davė pirmuosius patarimus. Dėl tokių vaikų ugdymo reikalų kreipiausi į Švietimo ir mokslo ministerijos kanclerį Dainių Numgaudį ir paaiškinau jam reikšmingą naujovę. Paprašiau skirti lėšų kanadiečio autoriaus Warreno Estabrookso knygos „Kochleariniai implantai vaikams“ vertimui bei leidybai. Netrukus reikiama pinigų suma buvo skirta. Dėjau pastangas, kad knygą išverstų kompetentingas ir problemai neabejingas žmogus.
Po kelerių metų Asociacija pasiekė, kad minėta operacija būtų atliekama už ligonių kasų pinigus kiekvienam Lietuvos vaikui. Prieš trejus metus su keturiais šimtukais atestate gimnaziją baigė ir dabar viename iš užsienio universitetų studijuoja vienas iš vaikų, kuriam 2001 -aisiais atlikta kochlearinio implanto operacija. Didžiuojuosi galėjęs prisidėti prie svarbaus pokyčio Lietuvoje.
Įtraukusis ugdymas prieš 25 metus
Prieš 25 metus, su Palangos mokyklų vadovais viešėdamas Švedijos Simrishamno savivaldybėje, ypač susidomėjau specialiųjų poreikių vaikų ugdymu. Susitarėme bendradarbiauti. Aptarėme projektą, kurį kartu su kolegomis iš Švedijos pristatėme tuomečiam Palangos merui. Deja, palaikymo nebuvo – jis mūsų paprašė išeiti iš kabineto ir prie to klausimo negrįžti.
Buvome atkaklūs – Simrishamno mokyklos specialioji pedagogė Eva Thede parengė detalų projektą ir gavo Švedijos vyriausybės finansavimą. Netrukus į Švediją išvyko neįgaliųjų vaikų tėvų grupės, pagalbos specialistai, mokyklų vadovai. Man pačiam teko daug dienų stebėti specialistų, dirbančių su tokiais vaikais, darbą. Specialistai iš Švedijos daug kartų lankėsi Palangos mokyklose, mokė vertinti, pažinti, pasidalijo ugdymo metodais.
Suradome rėmėją neįgaliųjų liftui mokykloje įrengti, įkūrėme švietimo pagalbos tarnybą antrinio lygmens vertinimams. Per kelerius metus sukurta dar ir šiandien veikianti pažangi Lietuvoje specialiųjų poreikių mokinių ugdymo sistema. Vieni pirmųjų Lietuvoje pradėjome įtraukųjį ugdymą – suradome niekada mokyklos nelankiusius specialiųjų poreikių vaikus Kretingoje, Kretingalėje, Kalotėje, Šventojoje. Pasirūpinome ir jų atvežimu į mokyklas. Pradinę mokyklą pradėjo lankyti niekada tokios galimybės neturėjęs keturiolikmetis. Džiaugiuosi prie tokio pokyčio prisidėjęs.
Didžiausių pastangų kainavęs sumanymas
Man vadovaujant Palangos švietimo skyriui, Palangos savivaldybė buvo pirmoji Lietuvoje, laimėjusi bylą dėl mokyklų tinklo pertvarkos Vyriausiajame administraciniame teisme.
Taip buvo sukurta Lietuvai svarbi teisinė praktika. Švietimo ir mokslo ministerijai šioje byloje atstovavo puiki ir dabar tebedirbanti teisininkė Olga Pacevičienė. Ironizuodamas tą laikotarpį prisimenu kaip galimybę keletą metų pabūti skaistykloje.
Džiugina galimybė kurti
Kaip ugdymo įstaigos vadovas patirties įgijau 2008-2015 metais dirbdamas atkurtoje VšĮ Pranciškonų gimnazijoje Kretingoje. Juokaudamas sakau, kad kai dirbau Pranciškonų gimnazijoje mano pavaduotojas buvo vyskupas. Tiksliau, tuomet buvęs gimnazijos direktoriaus pavaduotojas sielovadai kunigas pranciškonas buvo įšventintas vyskupu.
Pradžia gimnazijoje buvo tokia – gavau steigimo aktą, įstatus, praktiškai tuščias sienas ir žinią, kad rugsėjį startuosime neturėdami trečdalio mokytojų. Tikėjimas ir pasitikėjimas – katalikiškos mokyklos vertybė. Turėjau Pranciškonų provincijos ministro brolio Astijaus Kungio didžiulį palaikymą ir žinojau, kad turiu retą galimybę sukurti modernią, mokinių bei tėvų pasitikėjimo vertą mokyklą. Per trejus-ketverius metus iš ketvirtojo gimnazijų reitingo šimtuko Pranciškonų gimnazija įkopė į pirmąjį penkiasdešimtuką. 2012-aisiais gimnazijoje įkurta viena pirmųjų Lietuvoje biotechnologijų laboratorija (gimnazijos absolvento akademiko Vlado Bumelio organizuotas ir finansuotas projektas).
Tuo metu taip pat pradėtas įgyvendinti Pranciškonų gimnazijos ir šv. Antano pastatų renovacijos projektas. Dirbant kartu su broliais pranciškonais šioje gimnazijoje pavyko sukurti kūrybiškumą ir bendrystę skatinančią ugdymosi aplinką. Ji drauge su sielovada bei tikėjimo tiesomis traukė jaunus žmones, ugdė juos išskirtinėmis galimybėmis. Pranciškonų gimnazijoje taip pat turėjau išskirtinę galimybę tobulėti kaip asmenybė.
Palangos senoji gimnazija – vizija, virtusi realybe
Kai prieš septynerius metus ėmiau vadovauti Palangos senajai gimnazijai, supratau, kad ir vėl laukia nauji iššūkiai. Seniausia kurorte ugdymo įstaiga, kurioje mokėsi net šeši Nepriklausomybės akto signatarai, ne viena iškili meno, kultūros, literatūros asmenybė, atrodė apgailėtinai – nebuvo laboratorijų, istorinės atminties ženklų, kabinetuose – sudūlėjusios spintos, nuo sovietmečio užsilikę depresyvūs rašytojų portretai, didžiulėje informacinių technologijų klasėje stovėjo pasenę didžiagalviai monitoriai, seniai remonto nematė klasės, koridoriai ir tualetai.
Informacinių technologijų egzamino mokinių pasiekimai buvo žemiausi Lietuvoje. Supratau, kad turiu galimybę viską pakeisti, sukurti patrauklią ir modernią aplinką. Kaip ir Pranciškonų gimnazijoje. Dar prieš gimnazijos renovaciją pavyko sukurti aukštesnius mokymosi pasiekimus skatinančią ir įtraukią ugdymosi kultūrą. 2020-2021 metais vykusi gimnazijos rekonstrukcija jau vyko ne kaip įprastas mokyklai euroremontas, bet buvo su atsakomybe įgyvendinti ateitį kuriantys aplinkos sumanymai. Pavyko sukurti gimnazijoje tokią aplinką, kokią norėtume matyti kiekvienas ir savo namuose.
Visose klasėse buvo įrengtos bevielio interneto stotelės, prieigos interaktyviems ekranams. Pasirinktas uosinis parketas, portugališkų plytelių laiptų aikštelės, granitiniai įėjimo laiptai, grindys, ąžuolinės durys, mediniai laiptinių porankiai, švediškos paminkštintos sporto salės grindys, aukščiausios kokybės garso sistema skambučiams.
Pastato fasadas pasipuošė M.K.Čiurlionio žodžiais, tapusiais savotišku gimnazijos šaukiniu: „Žvalgykis nuo aukštų bokštų, tai kelią pajusi“. Buvome labai atkaklūs. Garbė savivaldybės vadovams, kad buvome išgirsti ir sulaukėme savo sumanymų palaikymo. Atvykę pedagogai iš kitų mokyklų pirmiausia paklausia, ar čia privati mokykla.
Pavyko sutelkti kvalifikuotus mokytojus, sukurti savo ugdymo kultūros principus (jie paskelbti 2023 m. žurnale „Reitingai“). Svarbu yra ne tik galutiniai pasiekimai, bet ir įtraukiantis, asmeninį augimą skatinantis mokymosi procesas. Kad mokytis mokykloje būtų įdomu, kad mokiniai mokytųsi tyrinėdami, eksperimentuodami ir atrasdami. Per galimybių įvairovę gimsta ne tik pažanga, pasiekimai, bet ir įsimenančios, prasmingos, malonios gyvenimo mokykloje patirtys.
Labiausiai įsiminęs ir man taikytas posakis: visiems viskas gerai, tik tau vienam amžinai viskas negerai.
Reziumė: baigdamas profesinę karjerą jaučiuosi puikiai. Esu tikras, jog visada buvau laiku ir man tinkamoje vietoje.
Leonas Šidlauskas, Palangos senosios gimnazijos direktorius
