Kur menas ir gamta susilieja į vientisą harmoniją

Olandija – viena tankiausiai Europoje apgyvendintų šalių, ypač sauganti savo aplinką ir gyvenanti harmonijoje su gamta. Šalyje nemažai turtingų muziejų ne tik miestuose, bet ir provincijoje. Tarp jų išsiskiria vieno žmogaus Helene Kroller-Muller (1869–1939) visą gyvenimą kurtas šedevras – jos vardu pavadintas muziejus (KMM).

Jis įkurtas prie Oterlo miestelio apie 80 km nuo Amsterdamo, kur H. Kroller-Muller šeima 1906 m. įsigijo apie 600 ha žemės, kuri 1935 m. tapo čia įkurto de Hoge Veluve nacionalinio parko dalimi. 1907 m. pradėjusi rinkti savo meno kolekciją, ji įsigijo per 11 tūkst. meno kūrinių, ir tai laikoma viena didžiausių XX a. privačių meno kolekcijų. Ji viena pirmųjų įvertino Vincento van Gogo (1853–1890) talentą, sukaupusi jo sukurtų 90 drobių ir per 180 piešinių, tad ši kūrinių kolekcija nusileidžia tik Vincento van Gogo muziejaus Amsterdame rinkiniui. Helene visą gyvenimą svajojo apie savo muziejų, kuris atvėrė duris tik 1938 m., likus vieneriems metams iki jos mirties. Koller-Muller šeima šią kolekciją padovanojo valstybei, kuri turėjo daugiau galimybių pasirūpinti jos saugumu ir pristatymu visuomenei. 1953 m. muziejus buvo praplėstas skulptūrų galerija, o 1961 m. prie muziejaus atidarytas skulptūrų parkas, vėliaus muziejus ne kartą buvo atnaujintas ir praplėstas. Nacionalinio parko, kurio plotas apie 55 kv. km, kraštovaizdis susiformavo per kelis šimtus metų žmonėms kertant miškus ir ganant avis, todėl čia vyrauja retomis pušimis apaugusios smėlio kopos, viržynai ir jau subrendę miškai. Čia galima sutikti ir laukinių elnių, stirnų, muflonų, kitų gyvūnų ir paukščių.

Atvykus savo automobiliu ar viešuoju transportu į KMM galima patekti per 3 atskirus įėjimus, kur atvykusiųjų prie automobilių stovėjimo aikštelių laukia daugybė nemokamų baltos spalvos dviračių, kuriais nesunku pasiekti muziejų. Asfaltuoti dviračių takai nutiesti tarp neaukštų smėlio kopų ir viržynų, aplinkui matosi retos išsikerojusios pušys, tad keli kilometrai minant dviratį nė kiek neprailgsta.

Dviračių takai ir aplinka taip primena mūsų Baltijos pajūrį, kad nejučia pasijauti Kuršių nerijoje ar Nemirsetoje, vis laukdamas, kada tolumoje pasirodys mėlynas vandens ruoželis, nors nuo čia iki jūros daugiau kaip 100 km. Atvykus į muziejaus prieigas ir čia palikus dviračius, už kelių šimtų metrų lankytojus, kurių per metus čia iš viso pasaulio apsilanko per 400 tūkst., pasitinka nušienautoje pievoje išdėstytos skulptūros ir neaukšti, šalia esančio miško erdvėje ištirpstantys parodų salių pastatai. Šio muziejaus įkūrėjai H. Kroller-Muller postimpresionistas Vincentas van Gogas buvo svarbesnis už kitus menininkus. Išskirtinai didelis jos įsigytų šio menininko darbų skaičius sudaro pagrindą, apie kurį formuojama visa ši gausi, viena įspūdingiausių pasaulyje moderniojo meno kolekcijų. Jo darbams skirta atskira centrinė galerija, kai kitai jos kolekcijos daliai skirtos trys galerijos, o keičiamoms parodoms skirtos dar kelios atskiros mažesnės galerijos.

Šio genialaus kūrėjo darbų rinkinys apima jo olandiškąjį kūrybos etapą (1881–1886), kur jo paveikslų herojai buvo vietos valstiečiai, taip pat jo prancūziškąjį laikotarpį (1886–1890), kai jo paveikslai nušvito naujomis nuostabiomis spalvomis. Šiame muziejuje eksponuojamas jo olandiškojo periodo įžymiausio darbo „Bulvių valgytojai“ vienas iš kelių nutapytų variantų.

Bet labiausiai lankytojus traukia vienas garsiausių Vincento van Gogo kūrinių „Kavinės terasa naktį“, nutapytas praėjus 6 mėn. po jo atvykimo į Prancūzijos pietuose įsikūrusį Arlio miestą. Tai pirmasis paveikslas, kuriame dailininkas panaudojo žvaigždėtą dangaus foną, kurį vėliau galima atpažinti ir kituose jo darbuose. Šio paveikslo aplinką kuria kontrastas tarp geltonų ir oranžinių apšviestos terasos fonų su smulkiomis jos lankytojų figūromis ir mėlyno žvaigždėmis švytinčio dangaus su tamsia gatvele už kavinės. Jis tapė taip preciziškai, kad astronomai pagal dangaus šviesulių išsidėstymą nustatė, kad šiame paveiksle įamžinta 1888 m. rugsėjo 16-osios į 17-ą dieną naktis. Ši kavinė Arlio mieste veikia ir šiandien, tad čia netrūksta šio genijaus gerbėjų iš viso pasaulio. Šį V. van Gogo šedevrą Helene ir jos vyras Anton 1914 m. įsigijo už kelis tūkstančius frankų, kai dabar jo vertė gali siekti keliasdešimt ar kelis šimtus milijonų eurų.

Muziejuje galima susipažinti su visa Koller-Muller šeimos V. van Gogo kūrinių kolekcionavimo istorija nuo 1908 m., kai buvo įsigytas pirmasis jo paveikslas, kainavęs 110 frankų, iki 1929 m. Jiems pavyko įsigyti ne tik pavienius darbus, bet ir meno kolekcionierių sukauptas privačias kolekcijas. „Van Gogas mūsų gyvenimą ir kasdienybę padaro turtingesniais, ir tai yra jo didybė“, – 1912 m. rašė H. Koller-Muller.

Šiame muziejuje taip pat eksponuojama viduramžių Olandijos ir Vakarų Europos dailė, impresionizmo ir XX a. moderniojo meno tapybos darbai. Atskira galerija skirta šiuolaikinei skulptūrai, kur lankytojai gali susipažinti su žinomų skulptorių – Druskininkuose gimusio Žako Lifšico, Marino Marini, Alberto Džakometi, Vilhelmo Lembruko ir kt. – darbais. Lankytojus pasitinkantis A. Džakometi 1960 m. sukurtas „Einantis žmogus II“ – tai vienas šios garsios skulptūros variantų, kai analogiškas 2010 m. meno kūrinių aukcione buvo parduotas už rekordinę 104,3 mln. JAV dolerių sumą. Šiame muziejuje laukiami ne tik pavieniai lankytojai, kuriems siūlomi audiogidai 8 kalbomis, bet ir turistinės grupės, kurias čia lydi 4 kalbomis kalbantys vietiniai gidai. Muziejaus erdvės draugiškos neįgaliesiems ir juos lydintiems asmenims, kuriems nei automobilio stovėjimas, nei įėjimo bilietas nieko nekainuoja. Čia laukiamos ir įvairaus amžiaus moksleivių grupės, kurioms parengta ne viena edukacinė programa.

Po praleisto pusdienio meno galerijose, kur dėmesio neblaško jų prižiūrėtojai, vienoje iš kelių kavinių pasistiprinęs lankytojas toliau KMM lankymą gali tęsti viename didžiausių Europoje skulptūrų parkų, kur 25 ha teritorijoje jo laukia per 160 žymių pasaulio skulptorių kūrinių, išdėstytų ant žemės, vandenyje ir erdvėje. Ogiusto Rodeno, Aristido Majolio, Žako Lifšico, Konstanto Perveke ir kitų žinomų moderniojo meno skulptorių darbai puikiai įsilieja į parko kraštovaizdį. Vaikščiodamas šio parko takeliais pavargęs lankytojas gali prisėsti ant suolelių ar išsitiesti ant žolės, čia pailsėti, pavalgyti, pasigėrėti didžiulėmis žydinčių augalų plantacijomis. Natūralus miško kvapas, skambančios paukščių trelės padeda pamiršti už šio muziejaus paliktą kasdienį gyvenimą, pasineriant į šią nuostabią meno ir gamtos harmoniją.

Viena KMM praleista diena praturtina jo lankytojus, parodydama, kiek daug per savo gyvenimą gali nuveikti žmogus, jei jo siekiai ir darbai kilnūs ir tarnauja kitiems ir kaip svarbu yra saugoti aplinką, kurioje mes gyvename, kad ja galėtų džiaugtis ir ateities kartos.

Romualdas BENIUŠIS