Palangiškiai gegužės 6 d. prisijungė prie neeilinio tarptautinio renginio „International March of the Living 2024“ (lietuvių k.: „Gyvųjų maršas“) Aušvice (Lenkija). Palangos žydų bendruomenė, Palangos Vlado Jurgučio progimnazijos pedagogai kartu su delegacija iš įvairių Lietuvos miestų bei su Tarptautinės komisijos nacių ir sovietinio okupacinių režimų nusikaltimams Lietuvoje įvertinti atstovais, su tūkstantine minia iš viso pasaulio ėjo 3,2 km atstumą nuo Aušvico iki Birkenau, taip pagerbdami Holokausto aukų atminimą. Palangos žydų bendruomenės pirmininkas Vilius Gutmanas: „Dalyvavimas „March of the Living“ Aušvice sukrėtė iki sielos gelmių. Vieta, persmelkta skausmo ir praradimo, privertė dar ir dar susimąstyti apie milijonų nekaltų žmonių žūtį ir tuo pačiu prisiminti savo šeimos patirtį ir išgyvenimus Kauno gete, įsivaizduoti jų baimę ir neviltį, džiaugsmą pabėgus ir baimę vėl būti sugautam. Tai vieta, kur patiriamos įvairių emocijų bangos: liūdesys, pyktis, baimė, neapykanta, viltis.“
Lemtingas Mirties žygis žvarbią žiemą – sustoti nebuvo galima nė akimirkai
Aušvico nacių koncentracijos stovykloje 1940–1945 m. kalinta ir sunaikinta per milijoną žmonių: daugiau kaip 1,1 mln. žydų tautybės žmonių, 140-150 tūkst. lenkų tautybės, 23 tūkst. romų, 15 tūkst. sovietinių karo belaisvių, 25 tūkst. kitų tautinių grupių kalinių. Antrojo pasaulinio karo pradžioje naciams okupavus Lenkiją šalia Osvencimo miesto (iš vokiečių k. Aušvicas) buvusiose kareivinėse pasirinkta vieta kalinti lenkų civilius ir karo belaisvius. Iš pradžių ši vieta buvo skirta izoliuoti asmenis. Vykstant tolimesnei ekspansijai, iš įvairių kraštų, pradedant Oslu (Norvegija) ir baigiant Rodo sala (Graikija), į Aušvicą buvo vežami šimtai tūkstančių žmonių iš daugelio Europos šalių. Baigiantis karui ir artėjant sovietų kariuomenei, panikos apimti naciai nusprendė galinčius paeiti kalinius varyti pėsčiomis į Vokietijos teritorijoje esančias koncentracijos stovyklas. Šiurpiomis sąlygomis, apledijusiais keliais dešimtis ar net šimtus kilometrų buvo varoma apie 400 tūkst. kalinių, tarp jų iš Aušvico – apie 60 tūkst. Pakeliui tūkstančiai žmonių mirė nuo bado, išsekimo, smūgių, o negalintys paeiti buvo nušauti lydinčių asmenų. Nuo tada šis žygis įgavo pavadinimą – „Mirties žygis“.
1945 m. sausio 27 d. Raudonoji armija pasiekė stovyklą. Jos viduje ji aptiko likusius. nuo bado mirštančius kalinius, medicininiams eksperimentams naudotus vaikus ir kitus šokiruojančius nacių nusikaltimų įrodymus. Tačiau pusė išgyvenusių kalinių netrukus po išlaisvinimo mirė nuo bado, ligų ir išsekimo. Birkenau – didžiausioje Aušvico stovykloje – nacių sargybiniai nespėjo sunaikinti kai kurių sandėlių, kur buvo laikomi iš kalinių atimti daiktai, turėję atitekti Reichui. Tarp šių daiktų buvo 7,7 tonos žmonių plaukų, 370 tūkst. vyriškų kostiumų, 837 tūkst. moteriškų paltų bei suknelių, lagaminai ir krepšiai, avalynė ir akiniai bei kiti asmeniai žmonių daiktai. Aušvico muziejus įkurtas 1947 m. liepos 2 d., vos keleri metai po karo. Muziejų įkūrė išgyvenę kaliniai, kurie ir tapo pirmaisiais gidais. Muziejus suskirstytas į dvi teritorijas: pirmoji užima 20 hektarų plotą, antroji – 171 hektaro plotą. Muziejų kasmet aplanko daugiau nei 2 mln. žmonių iš viso pasaulio.
Muziejuje kai kurie dalykai šokiruoja, kiti verčia susimąstyti, tačiau šią vietą verta aplankyti vien tam, jog apmąstyti, kaip toli žmogus gali nueiti siekdamas kraštutinumų, skleisdamas visuomenėje neapykantą, diskriminuodamas kitas tautas. Aušvico koncentracijos stovykla didžiausia nacistinės Vokietijos koncentracijos ir naikinimo stovykla. Aušvico pavadinimas pasaulyje yra tapęs Holokausto ir netgi blogio sinonimu. Vien tik čia naciai nužudė daugiau nei milijoną žmonių, daugiausiai – žydų. Visoje Europoje jie per Šoa nužudė apie 6 mln. žydų.
„Gyvųjų maršas“ - atmintis gyva
Izraelyje, parlamento - Kneseto nutarimu, 1953 m. oficialiai pradėta minėti Holokausto atminties diena Šoa (iš hebrajų k. Yom HaShoah), kuomet pusiau nuleidžiamos vėliavos, nedirba jokios pramogų vietos (kino teatrai, kavinės), o 10 val. ryte visame Izraelyje įsijungia sirenos (2 min.) ir tuo metu sustoja eismas bei pėstieji. Taip prisimenamos Holokausto aukos bei didvyriškas pasipriešinimas nacizmui. Šios dienos minėjimas kasmet kinta pagal Judėjų naudojamą Saulės - Mėnulio kalendorių. Pagal judaizmo tradiciją Šoa visuomet minima Nisano mėnesio 27 d. (pagal mūsų kalendorių tai gali būti balandžio - gegužės mėn.). Šiemet minėjimas vyko gegužės 6 dieną.
Nuo 1988 m., minint Šoa dieną, buvusioje Aušvico - Birkenau koncentracijos stovykloje (Lenkijoje) pradėtas organizuoti „Gyvųjų maršas“. Į maršą vykdavo daugiausiai jauni, žydų kilmės žmonės su žinia: eidami keletą kilometrų nuo Aušvico (buvusios koncentracijos stovyklos) iki Aušvico Birkenau vietos (buvusi kalinių kalinimo ir masinio žudymo vieta) jie neša žinią, jog atmintis gyva ir istorinė atmintis perduodama iš kartos į kartą.
Lietuvių delegacijos kelionė autobusu iš esmės pakartojo ten suvežtų iš daugelio Europos šalių žmonių maršrutą, o nuvykus į vietą, vizitas prasidėjo nuo dienos ekskursijomis abiejų stovyklų, Aušvico ir Birkenau, teritorijose. Turėjome progą išgirsti ir pamatyti kalinių gyvenimo sąlygas, autentiškas erdves, pasigilinti į gyvenimo stovyklose niuansus. Antrąją dieną dalyvavome „Gyvųjų maršo“ renginyje, kuriame suvažiavo daugiau nei 10 tūkst. įvairių tautybių žmonių iš įvairių pasaulio kampelių bei holokausto žiaurumus išgyvenę asmenys.
„Gyvųjų marše“ kartu dalyvavo 55 Šoa išgyvenę žmonės. Startą žygiui, kuris vedė ir per vartus su cinišku užrašu „Arbeit Macht Frei“ (lietuvių k. Darbas išlaisvina), davė šofaras, ritualinis muzikos instrumentas. Atminimo renginyje dalyvavo ir žmonės, išgyvenę 1 200 gyvybių pareikalavusias žudynes Izraelyje, kurias spalio 7 d. surengė „Hamas“ ir kitų ekstremistinių grupuočių teroristai.
„Gyvųjų maršas“ šiemet buvo dedikuotas žydams iš Vengrijos, kurių sistemingą naikinimą naciai pradėjo prieš 80 metų. Nuo 1944 m. balandžio pabaigos iki rugpjūčio į Aušvicą buvo atvežta 430 000 žydų iš Vengrijos. Daugiau kaip 75 proc. jų čia buvo nužudyti. Renginio kulminacija tapo septyni degami aukurai, skambant išgyvenusiųjų kalboms, maldoms ir prašymams stabdyti antisemitizmo apraiškas šių dienų pasaulyje.
