Spalio 14 d. 18.30 val. Klaipėdos Žvejų rūmų scenoje vėl bus papasakota Klaipėdos valstybinio muzikinio teatro publikos išsiilgta meilės istorija - Antoníno Dvořáko opera „Undinė“. Undinės arija mėnuliui suskambės Muzikinio teatro divos – solistės Ritos Petrauskaitės lūpose, o jos meilės sieks Princas - Lietuvos nacionalinio operos ir baleto teatro vedantysis tenoras Tomas Pavilionis. Pragaištingą gėrimą pirmą kartą pilstys Ragana – solistė Aurelija Dovydaitienė.
Dainuos geriausieji
Klaipėdos valstybinio muzikinio teatro solistė Rita Petrauskaitė, dainuojanti daugybę pagrindinių partijų teatro pastatymuose, 2022 m. už Undinės vaidmenį operoje „Undinė“ KVMT apdovanojimuose tituluota „Metų operos soliste“. „Koks platus Ritos Petrauskaitės (Undinė) balso ir vaidmenų diapazonas! Nuostabu, kad ir šioje partijoje R. Petrauskaitė jaučiasi lyg undinė vandenyje“, – solistę gyrė režisierius Gytis Padegimas.
Tomas Pavilionis - LNOBT solistas nuo 2014 m., tačiau 2009 m. jo sceninė karjera prasidėjo Klaipėdos valstybiniame muzikiniame teatre. Jis nuolatos dalyvauja įvairiuose klasikinės muzikos projektuose, tarptautiniuose vokalo meistriškumo kursuose, dirba su žymiais italų vokalo pedagogais Paolo de Napoli, Vincenzo Manno. 2014 m. nominuotas „Auksiniam kryžiui“ ir „Padėkos kaukei“. 2015 m. pelnė Metų operos vilties apdovanojimą.
Gėrėsimės Evert Sooster (Vandenis), Rasos Ulteravičiūtės-Kazlauskienės (Svetimšalė Princesė), Emilijos Janinos Kozłowskos, Dinos Mataitienės, Ernestos Stankutės (Laumės), Kęstučio Nevulio (Girininkas), Juditos Butkytės-Komovienės (Virėjukas), Valerij Gončarov (Medžioklis) ir KVMT choro dainavimu. Stebuklingą gėrimą Princesei paruošusia Ragana pirmą kartą taps talentingoji solistė Aurelija Dovydaitienė. Gros Klaipėdos valstybinio muzikinio teatro orkestras diriguojamas dirigento Giedriaus Vaznio.
Opera pasakos apie Vandenio jaunėlės dukters Undinės sąmoningą norą virsti moterimi iš meilės Princui, paaukojant savo balsą mainais į nemirtingą sielą, o vėliau susitaikymą su prakeiksmu, kai nepritapusi žmonių pasaulyje ir atstumta savo mylimojo ji virsta amžinai klajoti pasmerkta žaltvyksle, pražudančia žmones vandenų gelmėse. Pirmąja jos auka savanoriškai tampa atgailaujantis Princas, kuriam mirtį Undinės glėbyje atneša jos bučinys...
Publikos numylėta
2022 m. trečiąkart atgaivinti „Undinę“ Lietuvos scenoje sumanė režisierius Bernardas Gytis Padegimas, radęs palaikymą Klaipėdos valstybiniame muzikiniame teatre: „Ši opera mažai Lietuvoje statyta, o publika, nors ją myli, dažniausiai yra girdėjusi tik žymiąją Undinės ariją mėnuliui. Džiaugiuosi, kad į aktyvų repertuarą ši opera sugrįžo būtent Klaipėdoje. Nors parašyta 1900-aisiais, joje minimi žodžiai, kuriuos ir šiandien kartojame kaip atradimą: „žmogus nutolo nuo gamtos, nukirto savo šaknis“. Ekologijos tema man ypač svarbi, apie ją kalbu nuo pat jaunystės, tad smagu, kad KVMT radau bendraminčių. Visas operos veiksmas rutuliojasi gamtoje: pirmame veiksme ji vešli ir sodri, o antrame jau nualinta. Tokia operos „Undinė“ pagrindinė mintis, ja grindžiama siužeto plėtotė, scenografija, solistų veiksmai scenoje.“
Kuriant operos scenovaizdį režisieriui talkino ilgametė jo bendražygė, scenografė ir kostiumų dailinininkė Birutė Ukrinaitė, vaizdo projekcijų dailininkas Linartas Urniežis ir šviesų dailininkas Andrius Stasiulis, anksčiau KVMT bendradarbiavę su režisieriumi statant E. Balsio operą „Kelionė į Tilžę“ (2019). Režisierius G. Padegimas kartu su scenografe ir kostiumų dailininke B. Ukrinaite šiemet elinge pristatė ir istorijų operą „Klaipėda“. Choreografiją operos šokiams kuria ir veikėjų judesius režisavo daug metų šiame teatre šokusi, vėliau savo sukurtus šokio spektaklius „Karmen“ (2017), „Tikroji dinozaurų istorija“ (2019), choreografines miniatiūras projekte „Dėmesio! Baletas“ (2020–2021), vieną iš dalių – šokio spektaklyje „Dona Kichotė“ (2022) čia publikai pristačiusi Aušra Krasauskaitė.
Geniali „lyrinė pasaka“
Čekų kompozitoriaus romantiko Antoníno Dvořáko (1841–1904) opera „Undinė“ – priešpaskutinė ir pati populiariausia iš dešimties jo sukurtų operų. Nors po premjeros 1901 m. Prahos nacionaliniame teatre „Undinė“ buvo nuolat rodoma ir perstatoma tiek Prahoje, tiek kituose Čekijos miestuose, buvusios Habsburgų imperijos žemėse ir kaimyninėse valstybėse, savo tikrojo populiarumo valandos tolėliau už Čekijos ribų jai teko palaukti iki XX a. 8–9 dešimtmečių.
Anuomet ši „lyrinė pasaka“, kaip ją apibūdino pats kompozitorius ir libretistas Jaroslavas Kvapilas, poetiškai apibendrino čekų tautinės kultūros dvasią ir ryškiai reprezentavo besiformuojantį čekų nacionalinės muzikos stilių, grįstą ne perimtomis austriškos-vokiškos muzikinės tradicijos įtakomis, o profesionaliojoje kūryboje naujai atrandama tautosaka ir kultūriniu tautos paveldu. Tačiau šiandienos klausytojų dėmesį galbūt labiau traukia ne nacionalinis operos turinys, o įvairioms interpretacijoms atviras daugiasluoksnis kūrinio tekstas bei stiprus psichologinis užtaisas, nepaprastai paveikiai perteiktas genialios A. Dvořáko vaizduotės pagimdytoje dramoje apie nepasotinamo geismo ir nesibaigiančios kančios kamuojamos undinėlės tragišką likimą.
