Per 100 Palangos senosios gimnazijos gyvavimo metų čia dirbo 18 istorijos mokytojų. Kai kurie iš jų tuo pat metu ir vadovavo mokyklai – ėjo direktoriaus ar pavaduotojo pareigas. Daugelis iš jų dėstė ne vien istoriją, bet ir kitas mokomąsias disciplinas, ne vienas dirbti grįžo į savo mokyklą ir su buvusiais mokytojais tapo kolegomis.
Tad štai jie, Palangos senosios gimnazijos istorikai.
Matas Untulis, dirbęs 1923–1927 m. Dėstė ne tik istoriją, bet ir lietuvių kalbą, bei ėjo direktoriaus pareigas.
Vanda Žilinskaitė, dirbusi 1935–1938 m. Aktyviai dalyvavo mokyklos veikloje. Kartu su mokytoja Emilija Adikliene padėdavo mokiniams ruošti meninius renginius, režisuodavo spektaklius.
Liudmila Tumonienė, dirbusi 1945–1960 m. Ši istorikė dirbo kartu su kitais puikiais pedagogais, tarpukario inteligentais – E. Adikliene, M. Landsbergiene, A. Liachovičiumi. Jų įsitikinimai prieštaravo komunistiniams moralės principams, tad jų ir istorikės L. Tumonienės dėka mokykloje vyravo ne sovietinė dvasia. L. Tumonienė 1951 m. mokykloje subūrė dramos būrelį, kuriam spektaklius pati ir režisuodavo.
„Dirbau jausdama potraukį ir matydama tikslą ugdyti mokiniuose meninio žodžio supratimą, kilnesnius jausmus, ko pokario metais taip trūkdavo, – rašė mokytoja. – Nei reikalavau, nei gavau už darbą kokio nors užmokesčio. Man atsidėkodavo mokiniai su dideliu entuziazmu įsitraukdami į šią veiklą.“
L. Tumonienės moksleivių spektakliai būdavo pristatomi Kurhauzo salėje. Jų laukdavo ne tik mokyklos bendruomenė, bet visa Palanga.
Liudas Benediktavičius, dirbęs 1951–1960 m. Ne tik vedė istorijos pamokas, bet ir ėjo mokyklos direktoriaus pareigas. Įdomus faktas – vadovaudamas mokyklai, neakivaizdiniu būdu mokėsi tuomečiame Šiaulių mokytojų institute, kur ir įgijo istorijos mokytojo diplomą. Prieš tai 1947 m. aukso medaliu buvo baigęs Šiaulių mokytojų seminariją.
Iš direktoriaus pareigų buvo atleistas staiga, netikėtai, mokslo metų viduryje. Prieš tai įstaigą atidžiai tikrino Kretingos rajono (kuriam tada priklausė ir Palanga) komunistų partijos komiteto paskirta komisija. Pagrindinis kaltinimas L. Benediktavičiui skambėjo taip: „apleistas ideologinis darbas“. Tuo metu vos keli mokyklos pedagogai priklausė partijai. Ir pats direktorius nebuvo partijos narys. Neaktyvios buvo ir mokytojų bei mokinių komjaunimo organizacijos. Nors mokymosi rezultatai buvo geri, čia dirbo nemažai aukštos kvalifikacijos mokytojų, bet išvardintų priežasčių pakako, kad direktorius būtų pripažintas kaip netinkamai vykdęs savo pareigas.
Beje, L. Benediktavičiaus pastangų dėka dabartinė Gimnazija įsikūrusi Jūratės g. Būtent jis pasirūpino leidimu naujo pastato statyboms.
Stasė Bajoraitė-Gedminienė, dirbusi 1952–1987 m. Iš Biržų 1948 m. atvyko į Palangą ir mūsų mieste baigusi vidurinę mokyklą, vėliau čia sugrįžo dirbti. „Mokytoja Gedminienė buvo mūsų auklėtoja nuo 5 iki 11 klasės, – prisimena Palangos lopšelio-darželio „Ąžuoliukas“ direktorė Rūta Regina Lukaitienė. – Klasėje mokėsi 10 mergaičių ir 21 berniukas, todėl visada juokdavomės, kad kiekvienai tenka po du, o vienai – net trys vaikinai. Iki pat šios dienos mūsų klasė išliko kaip šeima. Ir visa tai – gerbiamos auklėtojos dėka. Ji mus išmokė pastovėti vienas už kitą – taip išsivystė draugystė, besitęsianti iki šių dienų.“
Istorijos mokytoja, beje, studijavusi geografiją, labai mėgo keliauti. „O grįžusi mums viską taip detaliai pasakodavo, kad sėdėdavome išsižioję ir jau užsidegę noru pamatyti tuos tolimus kraštus“, – prisimena R. R. Lukaitienė.
S. Bajoraitė-Gedminienė istoriją dėstė ir dabartinei Gimnazijos istorikei Ilonai Pociuvienei.
„Neatsiejama mokytojos įvaizdžio dalis būdavo ilga medinė lazdelė, su kuria ji baksnodavo žemėlapį. Ir mes didžiuodavomės, kad atėję prie lentos su ta pačia lazdele galėdavome kažką parodyti, nes tai buvo leidžiama ne kiekvienam, – prisimena I. Pociuvienė. – Tai mokytoja, su kuria būdavo įdomu pasišnekėti visomis temomis. Net mergaitiškais klausimais ji nestokojo patarimų.“
Regina Zubrickienė, dirbusi 1959 m.
Pranciška Stančikaitė-Kryžauskienė, dirbusi 1963–1980 m. Dėstė ne tik istoriją, bet ir tada taip vadintą gamybinį mokymąsi (dabar – technologijos).
Mokytoją P. Stančikaitę-Kryžauskienę prisimena jos auklėtinė, dabar dirbanti Palangos senosios gimnazijos technologijų mokytoja Meilė Bukytė: „Mokytoja Kryžauskienė buvo mūsų auklėtoja nuo 6 iki 11 klasės. Mes buvo jos paskutiniai mokiniai, iškart po išleistuvių ji išėjo į pensiją. Kaip auklėtoja ji nebuvo labai griežta. Tiesą sakant, ji buvo labai mielas ir ramus žmogus, niekad nesikišdavo į mūsų asmeninius gyvenimus. Geriems mokiniams dar stengdavosi padėti, tačiau nesimokantiems visai nelindo į akis.“
M. Bukytė nejautė didelio mokytojos entuziazmo istorijos pamokų metu ir galvoja, kad jei būtų dėsčiusi Nepriklausomybės laikais, būtų buvę kitaip: „Per istorijos pamokas ji elgdavosi labai neutraliai, be užsidegimo. Niekada per prievartą mums nekišo tarybinių idėjų.“
Jonas – Marijonas Jovaiša, dirbęs 1971–1983 m. Į Gimnaziją ateidavo kaip pavaduojantis mokytojas – nuolat pavaduodavo istoriką Albertą Janušauską, vienais metais net abiturientus egzaminavo. Net ir išėjęs į pensiją pavadavimus tęsė.
J. M. Jovaiša labai vertino tvarkingą mokyklinę uniformą: „Pokario mokyklose buvo gera tvarka, kol mokiniai dėvėjo uniformas. Kai paleido laisvai rengtis, pairo ir tvarka“.
Albertas Janušauskas, dirbęs 1974 m. Klaipėdietis, gimęs uosto darbininko šeimoje. Hitlerininkams užgrobus Klaipėdą, Janušauskų šeima išsikėlė į Aukštaitiją. Albertui tada buvo vos aštuoneri. 1945 m. sovietiniai čekistai areštavo tėvą ir nuteisė 25 m. kalėjimo. Būsimam pedagogui tada buvo trylika. Po poros metų, būdamas penkiolikmetis, sugebėjimo įsidarbinti telefono linijų remonto darbininku, o vėliau – ir buhalteriu. Į darbą A. Janušauską priėmė per jo gudrumą. Kadangi neturėjo paso, pamelavo, kad jam jau šešiolika, nes tik nuo tokio amžiaus priimdavo į darbą.
Dienomis dirbdavo, vakarais mokėsi Panevėžio suaugusiųjų mokykloje, kurią baigė 1950 m. Tuo metu itin aukštą statusą visuomenėje turėjo kunigo, gydytojo ir mokytojo profesijos. Sužinojęs, kad Žemaitijoje labai trūksta mokytojų, nutarė juo tapti.
Pedagoginė A. Janušausko karjera prasidėjo Kretingos rajone. Čia dirbdamas fizinio lavinimo mokytoju neakivaizdžiai studijavo istoriją. Dėl darbo A. Janušauskui teko pameluoti dar sykį. Savo gyvenimo aprašyme tvirtino, kad tėvas miręs. Jei būtų atskleidęs tiesą, kad yra nuteisto buržuazinio nacionalisto sūnus, mokytoju taip ir nebūtų tapęs.
1965 m. tapo Palangos Švietimo skyriaus vedėju. 1974 m. – tuometės Palangos vidurinės mokyklos (dabar – Palangos senoji gimnazija) direktoriaus pavaduotoju užklasiniam darbui.
Net ir dėstydamas istoriją A. Janušauskas gudravo. Kadangi pagal tuomečius vadovėlius tekdavo liaupsinti sovietų valdžią, įvadinėje visuomenės mokslo pamokoje (dabar – politologija) mokytojas mokiniams pristatydavo Karlo Markso pokalbį su žurnalistais, kai šie jo klausę, kokiu filosofiniu teiginiu šis vadovavęsis, kad jo mokslas taip pasklidęs po pasaulį. K. Marksas atsakęs: „Viskuo abejok“. Papasakojęs šią istoriją A. Janušauskas Palangos moksleivius ir ragindavo viskuo abejoti – taigi, ir jo paties pasakojimais, ir sovietiniais vadovėliais. Jokie tikrintojai negalėję prie šio jo metodo prikibti, nes gi raginęs mokinius sekti K. Marksu.
Šis mokytojas mokęs ir dabartinę Gimnazijos istorikę Iloną Pociuvienę: „Man patiko istorijos pamokos, ypač visuomenės mokslo. Daugiau dėl paties mokytojo, nei dėl jo mokymo turinio. Namuose iš tėčio ir seserų girdėdavau apie visai kitokią Lietuvos istoriją, todėl klasėje kartais būdavo sunku nutylėti, o kartais ir nepavykdavo. Bet dabar, kai prisimenu, dar labiau vertinu mokytoją. Jis sugebėdavo labai gražiai „išsisukti“ – nei paneigdavo, nei patvirtindavo, nei išbardavo. Niekada nesu buvusi iškritikuota ar pasmerkta už savo mintis. “
Zita Glinskienė.
Štai kaip istorikę Z. Glinskienę prisimena buvęs jos auklėtinis Vytautas Veisas: „Mokytoja kitiems mokiniams būdavo labai griežta, o mums faina. Visada visi stebėdavosi, kai pasakydavome, jog būtent ji mūsų auklėtoja. Kitiems mokiniams, matyt, Glinskienė kėlė didžiulius reikalavimus,, bet su mumis bendraudavo paprastai.
Nijolė Pogienė, dirbusi 1981–1996 m. Taip pat yra buvusių popierinių 1-4 klasės mokinio pasiekimo knygelių autorė. Gimnazijoje N. Pogienė mokė 5-9 kl. mokinius istorijos, 8-9 kl. – valstybės teisės pagrindų. Pačiai mokytojai labiausiai patiko mokyti vaikus Viduramžių istorijos bei valstybės teisės pagrindų.
N. Pogienei daugiausiai sunkumų sukeldavo informacijos apie Lietuvos istoriją trūkumas: „Skaitydavau daugybę vadovėlių, o naujo nieko nerasdavau, tik laiką sugaišdavau, kasdien po 5–6 valandas. Net literatūros Palangos mieste nebūdavo, tai parsisiųsdavau iš Vilniaus bibliotekų“.
Aida Jovaišaitė-Ramanauskienė, dirbusi 1985–1999 m. Tikra palangiškė, čia ir gimusi, ir baigusi Gimnaziją, tada vadintą vidurine mokykla. Viena iš tų mokinių, kuri grįžo į savo mokyklą mokytojauti.
Daiva Baužytė-Siebert, Gimnazijoje dirbusi 1985–1996 m. Taip pat mokėsi šioje mokykloje, į kurią paskui grįžo dirbti.
D. Baužytė jau būdama dvylikos pradėjo dirbti – padėdavo mamai valyti poilsio namus. Iš mokyklos laikų ypač gerai prisimena lietuvių kalbos mokytoją G. Čeporienę, kurios vedamą dramos būrelį lankė. „Ji man buvo tarsi šviesulys. Visada pasitempusi, vadindavo mus žiburėliais, paukšteliais, o kai supykdavo – žaibais trankydavosi“, – rašoma D. Baužytės-Siebert prisiminimuose.
Pirmuosius darbo metus su kolegomis tapusiais buvusiais mokytojais istorikė prisimena taip: „Nejaučiau jokios įtampos, su manimi dirbę mokytojai tapo mano kolegomis ir aš labai nuoširdžiai prisimenu A. Janušauską, Zarankas, Brindzą, Brindzienę, Grabauską, Trinkauskienę, Kalvaitienę, Černiauskienę.“
1996 m. D. Baužytė baigė savo mokytojos karjerą, ištekėjo už Australijos lietuvio ir išvyko gyventi į Australiją, į East Freamantie miestelį.
Rūta Jonkuvienė, Gimnazijoje dirbusi 1987–1999 m.
