„Romeo ir Džuljeta“ - dar viena sėkmingai Muzikinio teatro įveikta užduotis

Imdamasis statyti vieną sudėtingiausių pasaulinės sceninės muzikos veikalų – Sergejaus Prokofjevo baletą „Romeo ir Džuljeta“, Klaipėdos muzikinis teatras, aukštai iškėlęs meniškumo kartelę, labai sėkmingai ją įveikė. 

Pirmiausia, be galo atsakinga ir sunki užduotis teko Teatro simfoniniam orkestrui. Juk šis novatoriškas S. Prokofjevo kūrinys – tai simfonija - baletas, kurio didžiulės sudėties orkestro partitūra (dvigubi, sustiprinti mediniai, padidinta varinių grupė, gausi perkusija, papildomi instrumentai bei juos garso jėga atsveriantys styginiai) persunkta simfoniniu alsavimu, perteikiančiu ištisinės dramaturginės idėjos vystymą, pagrįstą leitmotyvų epizodais. Dirigentui Robertui Šervenikui ir jo vedamam Teatro orkestrui, nepaisant vieno kito nesklandumo, manau, pavyko pasiekti gerą rezultatą: gan darniai skambėjo atskiros grupės bei instrumentiniai solo, sklandžiai, logiškai pereinant iš vieno į kitą, visiškai kontrastingą epizodą; pasiekta skambesio lygsvara tutti momentuose. Jaudino įtikinamai perteiktas kontrastas tarp dominuojančios lyrinės meilės linijos ir priešiškos sferos – neapykantos stichijos. Svarbiausia, kad girdėjome ir scenoje matėme tikrą, nesumeluotą šekspyrišką gyvenimo aistrą, konfliktą, gyvas žmogiškas emocijas, kontrastingiausius individualizuotus herojų charakterius, sukrečiančią tragediją. 

Nesu šokio meno žinovė, tačiau drįstu sakyti, kad choreografija (choreografas Kirilas Simonovas) šiame balete – išskirtinai ypatinga, taikli, tiksli, jautri, nepakartojama. Nuostabu, kad nenueita pastaruoju metu neretai pasitaikančiu abstraktaus, eksperimento keliu. Talentingas choreografas K. Simonovas atrado subtilią santarvę tarp klasikinio baleto „intonacijų“ bei įvairių šiuolaikinio išraiškos šokio elementų. „Diktuojant“ S. Prokofjevo muzikai, choreografas ir kiti statytojai atrado kiekvienam personažui individualizuotą išraišką, pasitelkdami įvairiapusiškiausias choreografines galimybes – judesio prasmes, gestus, eisenos savitumus, manieras, galvos kryptelėjimus, žvilgsnius... 

Nei vieno žiūrovo abejingu nepaliko baleto-tragedijos ašis – jaunuolių pora, mylinti „nepaisant lemties, priešinantis net žvaigždėms“, o ypač – trapioji-stiprioji Džuljeta. Balerina Oleksandra Borodina įstabiai perteikė muzikoje glūdintį savo herojės švelnumą, pirminį išdykėliškumą, koketiškumą, o vėliau – meilę, dvasios stiprybę, ryžtą bei tragizmą. Ir Džuljeta, ir Romeo (Roman Semenenko) iškalbinga šokio išraiška įkūnijo S. Prokofjevo lyrikoje slypintį jautriausią virpesį, begalinį švelnumą, peraugantį į aistrą, viltį ir... nusivylimą. Talkinant scenografijai ir vaizdo projekcijai (Jekaterina Zlaja, Linartas Urniežis, Andrius Stasiulis) nuostabiai išspręsta Džuljetos lemtingojo gėrimo ir mirties scena. O juk S. Prokofjevas, kurdamas šį baletą, vienu metu net svarstė – gal baletą užbaigti laimingai: Romeo ateina minute anksčiau ir randa Džuljetą gyvą. Pats kompozitorius rašė: „Priežastys, pastūmėjusios mane į šitą barbariškumą, buvo grynai choreografinės: gyvi žmonės gali šokti, mirę gulėdami nepašoks“. S.Prokofjevas, sukritikuotas, net užpultas amžininkų už Williamo Shakespeare'o profanaciją, šio sumanymo atsisakė ir sukūrė puikią, sukrečiančią kūrinio pabaigą – meilės mirties finalą. Kompozitorius paprasčiausiai negalėjo įsivaizduoti šiuolaikinio meno galimybių.

Pakerėjo linksmuolis, betarpiškasis Romeo draugas Merkucijus (Mykhailas Mordasovas), spinduliuojantis įkarščiu, užkrečiančiu humoru, kažkokiu jaudinančiu naivumu, o kartu pavergęs tyrumu bei ištikimybe. Kvapą gniaužė Merkucijaus ir Tebaldo (Arshakas Gyozalyanas) duetas - mirtinoji dvikova, stulbinęs tikslingu choreografijos išradingumu bei jos harmonija su muzika. Labai spalvinga, meili, skubri Džuljetos auklė (Daria Verovka), kilnus, didingas Tėvas Lorenco, tikintis gėriu ir priešiškų šeimų sutaikymu (Taurūnas Baužas) ir kt. 

Įspūdingai išspręstos masinės scenos. Jos tiesiog trykšta temperamentu, energija ar kitokiu manieringumu (baliaus scena). Toji išradinga, tarsi rikiuotė kordebaleto linija, tariamas kvadratas itin taikliai susišaukia su S. Prokofjevo muzikos griežtumu, kampuotumu ir aštrumu.

Prasminga scenografija su vaizdo projekcijomis padėjo atskleisti subtilius pagrindinių herojų dvasinės būsenos niuansus: kryžius – tarsi lemties ženklo įvaizdis, džiaugsmingas Džuljetos skrydis bažnyčion tuoktis su mylimuoju, kruvinas horizonto raudonis mirties akivaizdoje, trupanti Šventosios Mergelės skulptūra dūžtant vilčiai ir pan. 

Tikiu didele šio nuostabaus baleto sėkme ir sveikinu Klaipėdos muzikinį teatrą, siekiantį vis naujų meninių aukštumų.

profesorė Daiva Kšanienė

Mažosios Lietuvos ir Klaipėdos krašto muzikinės kultūros tyrinėtoja, muzikologė