Tėvynės sąjungos – Lietuvos krikščionių demokratų partija, kai kurių ekspertų vertinimu, pasitvirtino gan rimtą rinkiminę programą, su kuria ne tik dalyvavo rinkimuose, bet ir gavo daugiausia mandatų LR Seime. Žinoma, rinkimų programas dažniausiai analizuoja tik politologai ar savų sričių ekspertai, o ne paprasti rinkėjai, todėl normalu, kad konservatorius žmonės rinkosi ne dėl programos, o dėl kitų, labiau emocinių, dalykų. Jei visi rinkėjai skaitytų partijų programas, o ypač švietimo dalį, manau, konservatoriai būtų gavę kur kas mažiau balsų.
Konservatorių rinkimų programoje kaip vienas iš prioritetinių iššūkių švietimo srityje įvardinama „galimybių nelygybė ir skirtingos starto pozicijos mūsų vaikams“, o spręsti šiuos iššūkius konservatoriai ketina įgyvendinę valstybinę „Tūkstantmečio mokyklų“ programą.
Kaip ir dera solidžiai partijai, šių programinių nuostatų konservatoriai laimėję rinkimus nepamiršo ir perkėlė į I.Šimonytės vadovaujamos Vyriausybės programą.
Pagrindinis deklaruojamas „Tūkstantmečio mokyklų“ tikslas – miestų ir rajonų mokyklų ugdymo rezultatų atskirties mažinimas. „Tūkstantmečio mokyklų“ aprašymas Vyriausybės programoje nežymiai skiriasi nuo aprašomos partinėje programoje, tačiau esmė išlieka ta pati: konservatoriai kiekvienoje savivaldybėje steigs (partinėje programoje žadėjo statyti) naujas gimnazijas, o ten kur jau veikia panašaus tipo gimnazijos, stiprins ir gerins jų infrastruktūrą.
Kalbant apie nežymius programų skirtumus, panašu, kad savo rinkėjus konservatoriai apgavo.
Kalbant apie nežymius programų skirtumus, panašu, kad savo rinkėjus konservatoriai apgavo: partinėje rinkiminėje programoje politikai žadėjo, kad šios gimnazijos bus steigiamos VISIEMS vaikams (,,Sieksime, kad visi Lietuvos vaikai, nepaisant gyvenamos vietos ir specialistų trūkumo, turėtų galimybę pasirengti profesinei veiklai ar studijoms ...„.), o Vyriausybės programoje žodžio VISI nebeliko (,,...kur vaikai turėtų galimybes gauti kokybišką ir šiuolaikinį išsilavinimą…“). Tai reiškia, kad didžioji dalis Lietuvos vaikų puikią mokymosi infrastruktūrą, geriausius pedagogus ir šiuolaikinį išsilavinimą, kaip žadėjo konservatoriai, matys kaip savo ausis.
Panašu, jog konservatorių programoje deklaruotas iššūkis „galimybių nelygybė ir skirtingos starto pozicijos mūsų vaikams“ yra visai ne iššūkis, o tikslas. Kitokio paaiškinimo, kodėl rajonų centruose reikalingos elitinės gimnazijos, kuriose, neabejoju, daugumoje mokysis tik elito vaikai, neturiu.
Į vieną gimnaziją nukreiptos lėšos ir priemonės bei sukviesti geriausi pedagogai tik dar labiau paskatins nelygybę. Deklaracija, kad dauguma rajono vaikų galės naudotis Tūkstantmečio gimnazijos infrastruktūra yra prasilenkiantis su realybe. Puikiai suprantama, kad tiek gimnazijų pastatų plotas, tiek pedagogų darbo valandos yra riboti, tad net ir norint, viena gimnazija visų rajono vaikų nepriims.
Į vieną gimnaziją nukreiptos lėšos ir priemonės bei sukviesti geriausi pedagogai tik dar labiau paskatins nelygybę.
Talentingiausi ir geriausi pedagogai mokys atrinktus elito vaikus, o kaimiškųjų ir mažų miestelių vaikus mokys visi likę. Akivaizdu, tokia sistema niekaip neprisidės prie mokinių rezultatų atskirties mažinimo, o tik dar labiau ją didins.
Vis tik, „Tūkstantmečio mokyklų“ steigimo klausimas galvos skausmą kelia ne tik susirūpinusiems tėvams, švietimo ekspertams ir opozicijai. Panašu, kad dalį atsakomybės dėl šių gimnazijų Švietimo, mokslo ir sporto ministerija bando permesti savivaldybėms bei švietimo ir vadybos ekspertams.
Galima daryti prielaidą, kad organizuojami nuolatiniai pasitarimai su savivaldybių vadovais aptariant galimą naujų gimnazijų steigimą yra ne kas kita, kaip bandymas perkelti dalį atsakomybės už būsimų gimnazijų poveikį rajonų ugdymo rezultatams ir didėsiančią atskirtį tarp mokinių.
Jei iš tiesų būtų norima tartis ir gauti ekspertinę nuomonę, būtų išklausyta ir opozicija. Nacionalinis susitarimas dėl švietimo yra parengtas praktiškai nederinant jo su opozicija, o į daugelį klausimų, tame tarpe ir dėl „Tūkstantmečio mokyklų“ steigimo, atsakymų nėra. 150-ties Tūkstantmečio gimnazijų steigimo koncepcija jau beveik paruošta, o tai reiškia, kad opozicija, nedalyvavusi koncepcijos kūrime, galės tik išsakyti savo nuomonę dėl paruošto projekto.
Nacionalinis susitarimas dėl švietimo yra parengtas praktiškai nederinant jo su opozicija.
Kritikos valdantiesiems dėl nederinamo nacionalinio susitarimo turinio viešai išsakė ir socialdemokratų frakcijos Seime narė V.Targamadzė, kuriai trūksta ne tik daugiau aiškumo dėl Tūkstantmečio gimnazijos koncepcijos, bet ir apskritai, didesnio opozicijos įtraukimo į procesą.
Rizikos ir galimas neigiamas poveikis mokinių ugdymo rezultatams bei jų atskirčiai kelia didelį susirūpinimą, todėl „Tūkstantmečio mokyklų“ koncepcijos ruošimas ir lėšų skirstymas neįtraukiant opozicijos, gali reikšti, kad nacionalinis susitarimas dėl švietimo ir atsakomybė už naujų priemonių poveikį ugdymo rezultatams teks tik valdantiesiems, o prieš faktą statomai opozicijai neliks nieko kito, tik nedalyvauti šio susitarimo pasirašyme.
Situacija gana sudėtinga, tačiau, tikiuosi, dar ne beviltiškoje situacijoje. Jei valdantieji perlips per save ir išgirs sakomą argumentuotą kritiką bei įtrauks opoziciją į dokumento kūrimo procesą, kolegos socialdemokratai Seime, o ypač švietimo ekspertai V.Targamadzė ir T.Bičiūnas yra pasirengę išsakyti savo ekspertinę nuomonę, kuri padėtų išvengti dar didesnės nelygybės ir diskriminacijos Lietuvoje.
Svetlana Grigorian,
LSDP Palangos skyriaus pirmininkė
