Lietuvos gelbėtojus suburti į asociaciją užsimojęs Palangos ir Šventosios gelbėtojų vadas Jonas Pirožnikas įsitikinęs: jo profesijos žmonės turi ką veikti ir per žiemos speigus. Viena didžiausių vyro svajonių – pasiekti, kad Lietuvoje besipliuškendami žmonės neskęstų.
Pradžia turi būti kitokia
– Ar ir jūs norite mokyti žmones plaukti?
– Lietuvoje pastaruoju metu tapo labai populiaru ir vaikus, ir suaugusiuosius mokyti plaukti. Tai yra labai gerai, bet šalia to būtina aiškinti ir mokyti, kaip teisingai ir saugiai elgtis prie vandens telkinių. Mano galva, žmonėms pirmiausia reikėtų aiškinti, kuo skiriasi vandens telkiniai, kuo ypatinga jūra, kad upės yra sraunios, o ežerai turi duobes. Ypač pavojinga mūsų jūra. Ne kiekvienas atvykęs atostogų į pajūrį žino, kad jūra taip pat turi duobes ir tam tikru metu – ypatingą trauką į gelmę. Plaukimo mokytojai apie tai nekalba. Paradoksalu, bet dažniausiai skęsta ne tie, kurie nemoka plaukti, o tie, kurie jau išmoko ir jaučiasi vandens telkiniuose labai drąsūs. Nemokantieji nebrenda giliai, nešoka nuo tramplino ir paplūdimiuose elgiasi itin atsargiai.
– Gal ryšitės pradėti šį sunkų darbą?
– Mes jau pradėjome. Važiavau į sostinę, dalyvavau Vyriausybės posėdyje, apie tai kalbame su visų 61 Lietuvos savivaldybės darbuotojais. Tikra tiesa, kad kiekviena vietovė turi tokių vandens telkinių ir ypač vietų prie jų, kur kasmet nuskęsta žmonės. Akivaizdu, kad būtent į tas vietas reikėtų atkreipti dėmesį: prie jų pastatyti įspėjančius ženklus, informuoti pareigūnus ir kitas tarnybas, kad atkreiptų dėmesį, kaip žmonės ten elgiasi. Įsivaizduokime, kad vykdydami reidą upėje aplinkosaugininkai pastebi paupyje girtaujančius ir besiruošiančius bristi į vandenį žmones. Pareigūnai turėtų sudrausminti tokius poilsiautojus ar bent iškviesti policininkus.
– Ar yra būdų viešai atkreipti dėmesį į šią problemą?
– Apie tragiškus eismo įvykius, greito vairavimo ar girtų vairavimą yra sukurta daugybė socialinių reklamų, kurias matome per televiziją, girdime per radiją, skaitome spaudoje. Ar kas prisimena socialinę reklamą apie pavojus vandenyje? Bent aš nepamenu. Bet juk per metus mūsų šalyje nuskęsta daugiau žmonių nei žūsta keliuose. Mano žiniomis, nuo gegužės iki spalio 1-osios nuskendo bene 90 žmonių. Pernai šis skaičius buvo perkopęs 100. Kas atsakingas už saugumą keliuose, žino visi. Bet juk per metus mūsų šalyje nuskęsta daugiau žmonių nei žūsta keliuose.
– O kas turėtų būti atsakingas už žmonių saugumą vandens telkiniuose?
– Ko gero, savivaldybės. Palangos ir Šventosios paplūdimiuose šią vasarą skendo 38 žmonės, nepavyko išgelbėti tik vienos moters ir tai tik todėl, kad vienu metu teko gelbėti keturis skęstančiuosius. Trijų gyvybes tądien išgelbėjome. Faktai byloja – ten, kur budi gelbėtojai, situacija yra kur kas geresnė, pavyksta išgelbėti didžiąją daugumą žmonių. Ten, kur nėra gelbėtojų, statistika visai kita. Juk tipiška situacija, kai jauni žmonės atvažiuoja kažkur prie ežero ar upės, pasivaišina alkoholiu ir eina maudytis. Kažkas ima skęsti, kažkas puola gelbėti ir pats nuskęsta. Kaltų lyg ir nėra, bet tokių aukų galėtų ir nebūti.
Naujokus mokys žiemą
– Kokia galėtų būti išeitis?
– Nenoriu siūlyti prie kiekvieno vandens telkinio statyti gelbėtojus, tai pernelyg brangu. Mes matome kitą išeitį. Vyriausybė žada sudaryti komisiją, į kurios veiklą įtraukti ir mes, Lietuvos profesionalių gelbėtojų vandenyje federacijos atstovai. Mes teikiame savo projektą, juo visuomenei norime parodyti, kaip panašių nelaimių galima išvengti. Jeigu šios problemos vienas nuo kito nestumdys, o savivaldybės sureaguos, padėtis turėtų pasikeisti.
– Ką konkrečiai ketintumėte daryti?
– Paprašėme visų savivaldybių suskaičiuoti, kiek jos savo teritorijoje turi vandens telkinių, maudyklių, paplūdimių. Akivaizdu, kad ežerų krašte neįmanoma organizuoti gelbėtojų darbo kiekviename vandens telkinyje. Esame tikri, kad labai veiksminga būtų šviesti vaikus ir jaunuomenę apie pavojus prie vandens. Norėtume, kad Švietimo ministerija įtrauktų į mokymo programą pamokas apie paplūdimio taisykles, apie vėliavų spalvas, elgesį prie vandens, pirmąją pagalbą. Mūsų patirtis rodo, kad vėliavų neskiria net suaugę žmonės. Jau esame numatę turą po Lietuvą. Lankysimės mokyklose. Šį darbą dirbtume ne sezono metu. Beje, tai jau senokai darome be jokio atlygio, savanoriaudami.
– Koks yra jūsų didysis siekis?
– Didžiausia svajonė, kad kuo mažiau žūtų vandenyje, o geriausiai – nė vieno. Todėl norime suvienyti į federaciją kuo daugiau gelbėtojų, įvesti visoje Lietuvoje vienodas paplūdimių taisykles ir pasiekti, kad tam tikros institucijos būtų įpareigotos prižiūrėti, jog žmonės jų laikytųsi.
– Kokių dar darbų nuveikiate, kai baigiasi vasara?
– Vienas rimčiausių rūpesčių – pasiekti, kad Susisiekimo ministerija leistų mums, federacijos nariams, apmokyti sezoninius gelbėtojus naudotis vandens motociklais, kuriais važinėti nereikia specialaus pažymėjimo. Laivavedžio pažymėjimo tam nereikia. Dabar vis dar galioja reikalavimas gelbėtojams turėti tokį pažymėjimą. Tai kažkokia užsilikusi seniena. Jo įsigijimas – labai sudėtingas biurokratinis dalykas. Kai įdarbiname žmogų, turintį tokį pažymėjimą, turime jį iš naujo mokyti naudotis vandens motociklais. Tai nėra visai paprastas dalykas, reikia žinoti, kaip plaukti prieš bangą, kaip priplukdyti motociklą prie žmogaus, kaip išplaukti iš banguotos vietos ir labai daug kitų niuansų. Kursai truktų penkias valandas, o svarbiausia šiame reikale – praktika.
Vietoje padėkų – skundai
– Ar skaičiuojate, kiek esate išgelbėjęs žmonių?
– Per 14 darbo gelbėtoju metų išgelbėjau 120 žmonių. Kartą ištraukiau iš vandens, jis jau buvo praradęs sąmonę, teko atlikti reanimavimo veiksmus, daryti širdies masažą. Kaip dažnai būna, atliekant šį veiksmą, žmogui lūžo šonkauliai. Vyras liko gyvas, atsigavo. Užuot padėkojęs už išgelbėtą gyvybę, jis parašė pareiškimą policijai ir apkaltino sveikatos sužalojimu. Kiekvienas atvejis – skirtingas. Prieš bene penkerius metus patruliuodamas vandens motociklu iš bangų ištraukiau 14 metų vaiką. Pasikviečiau mamą ir klausinėjau, kodėl ji nepilnamečiui leido bristi į audringą jūrą. Moteris aiškino, kad jau ruošėsi važiuoti namo, kad vaikas norėjo paskutinį kartą įbristi į jūrą. Galiausiai atsisveikinome. Aš nespėjau grįžti į gelbėjimo stotį, kai per raciją išgirdau, kad nuskendo berniukas. Grįžtu ir matau, kad nuo kranto moja ta pati moteris. Pasirodo, nuskendo jos sūnus. Klausiau, kaip tai galėjo atsitikti, juk ką tik perdaviau jai sūnų. Paaiškinimas buvo siaubingas – vaiko nugara buvo smėlėta, jis nuėjo jos nusiplauti ir banga patraukė į gelmę. Iki šiol jaučiu skausmą. Juk išgelbėjau, perdaviau mamai, kuri vis tiek nesugebėjo išsaugoti gyvybės. Todėl labai pykstu, kai pamatau vaikus vandenyje, plevėsuojant draudžiamai maudytis vėliavai, o tėvai tuo metu kopose skaito knygą ar net miega. Paaiškinimas buvo siaubingas – vaiko nugara buvo smėlėta, jis nuėjo jos nusiplauti ir banga patraukė į gelmę.
– Kaip žmonės reaguoja į jūsų priekaištus?
– Agresyviai. Dažniausiai aiškina, kad jie geriau žino, kaip auginti vaikus, esą stebi nuo kranto. O kai pasakau, kad už vaiko nepriežiūrą ir paplūdimio taisyklių nesilaikymą gali būti nubausti, iškart kyla triukšmas. Tada prasideda tikras spektaklis. Kas antras grasina atleisti iš darbo, išgirstu ir daug kitų "malonių" žodžių. Bet jeigu vaikas žūsta, kalti lieka ne tėvai, o gelbėtojai.
Kolegos per audrą nedirba
– Ar kitose šalyse gelbėtojai susiduria su tokiomis pat bėdomis?
– Užsienyje, kai bangavimas pasiekia tris balus, nuimama vėliava, skelbianti, kad čia budi gelbėtojai, paliekama tik raudona vėliava. Tuo metu paplūdimių gelbėtojai uždaro postų duris ir eina į seminarus, konferencijas, bendrauja tarpusavyje, bet paplūdimyje tuo metu jų nėra. Ir mes teisiškai būtume teisūs, jei negelbėtume tokiu oru skęstančiųjų.
– Kuo suviliojate jaunus, stiprius žmones visą vasarą dirbti prie jūros?
– Sudarome jiems sąlygas nemokamai gyventi. Juk daugybė žmonių, atvažiavę prie jūros, išleidžia pinigus, o mūsų jaunuoliai sutaupo. Vykdome labai griežtą atranką. Darbo metu – jokių telefonų rankose. Kasmet turime apie 40 proc. senbuvių, jų ir alga kur kas didesnė. Už pavyzdingą tarnybą mokame priedus.
Liko po tarnybos
– Turite labai įsimintiną ir neįprastą pavardę.
– Esu baltarusis. Nuo 1986 m. Lietuvoje tarnavau kariuomenėje. Atlikęs privalomąją karinę tarnybą likau Lietuvoje, išmokau kalbėti ir rašyti lietuviškai ir sėkmingai čia gyvenu. Vardą ir savo pavardės galūnę pasikeičiau, todėl dabar esu Jonas Pirožnikas.
– Ar pavardė bent kiek atspindi jūsų protėvių veiklą?
– Kiek žinau, mano močiutė turėjo savo konditerijos kepyklėlę, taigi pavardė neatsitiktinė. Kiekvienas esame savo gyvenimo kalvis, kaip pasiklosi, taip ir išsimiegosi.
– Ar tapti gelbėtoju buvo jūsų svajonė, ar taip susiklostė aplinkybės?
– Dirbau policijos pareigūnu. Bene prieš 17 metų įkūrėme Palangos miesto vandens motociklų klubą. Įsigijome vandens motociklų, Palangoje rengdavome varžybas. Tuo pat metu paplūdimiuose dirbo biudžetiniai gelbėtojai. Jie buvo vyresni ir ne tokie mobilūs. Ėmėme talkinti gelbėtojams, buvome greitesni nei jie. Laimėjau prizą už išgelbėtą žmogų ir paskyriau tuos pinigus vaikų namams. Galiausiai Palangos valdžia atsižvelgė į visa tai ir pasiūlė mūsų klubui imtis gelbėtojų darbo. Taip viskas ir prasidėjo.
