Velykos arba Šventos Velykos – krikščionių šventė, simbolizuojanti Kristaus prisikelimą iš numirusių po nukryžiavimo, kaip tai aprašyta Naujajame testamente. Tai įvykę trečią dieną po Kristaus mirties (mirties dieną skaičiuojant kaip pirmą dieną).Velykos yra svarbiausia daugelio krikščionių šventė, kuria išreiškiamas didelis džiaugsmas dėl galutinės Dievo sūnaus pergalės prieš mirtį (šetoną). Kai kurių protestantų supratimu svarbiausia yra Kristaus mirties, o ne prisikėlimo diena, nes būtent mirdamas Jėzaus išvadavo žmoniją nuo prigimtinės nuodėmes.
Velykos nėra švenčiamos fiksuotą metų dieną pagal Grigaliaus kalendorių. Jų data priderinta prie žydų šventės, kurios data nustatoma pagal mėnulio kalendorių.
Velykos švenčiamos pirmąjį sekmadienį po pirmos pilnaties po pavasario ligiadienio. Taigi Velykų data įvairiais metais gali kisti nuo kovo 22 iki balandžio 25 dienos
Velykų liturgija
Katalikų Bažnyčioje Velykų šventimas prasideda Didijį Ketvirtadienį, ir tęsiasi visą velykinį laikotarpį, iki Kristaus žengimo į dangų šventės. Didijį ketvirtadienį ir penktadienį einami kryžiaus keliai, ir miinimas Viešpaties nukryžiavimas bei mirtis už mylimą žmoniją. Didijį Penktadienį, kuomet Viešpats guli kape, o pasalulį sukausčiusi pasimetimo, baimės ir nevilties atmosfera, Bažnyčia yra paskelbusi griežto pasninko dieną. Šeštadienį, kuris ne visur vadinamas Didžiuoju, nusileidus saulei pradedamas švęsti Velyknaktis. Nakties tamsoje švenčiama iškilminga „nakties, šviesesnės už dieną“liturgija, bažnyčiose susirinkę tikintieji apšviečia aplinką savo atsineštomis uždegtomis žvakėmis. Šios nakties apeigų prasmė- prisipažinti esantiems kaltiems, ir savo kaltėje, tamsybėje, pamatyti tikrąją šviesą, kurios nėra pastebima būnant dienoje, viduje manant kad nesame nusidėję. Šių apeigų metu skaitoma ypatingai daug Šventojo Rašto ištraukų, kuriose pranašaujamas Mesijo atėjimas ir visus žmones atpirksianti dieviška, atsiduodanti meilė, giedamos psalmės. Palaimintosios Nakties kulminacija- prisikėlimo žinia. Nuo šio momento galima vėl groti vargonais, kas katalikų bažnyčiose yra draudžiama per Didijį Tridienį.
Papročiai
Dalis Velykų papročių – eiti anksti ryte į bažnyčią, eiti aplink bažnyčią paminint Kristaus nueitą kančių kelią ir pan. – tai krikščionybės suformuoti papročiai.Likę papročiai – marginti kiaušiniai ir kt. – kilę iš pagonių pavasario gamtos atgimimo šventės.Pavadinimo kilmėManoma, jog lietuviškas Velykų pavadinimas kilęs išš baltarusiško šventės pavadinimo Velikyj dienj, reiškiančio Didžioji diena. Kita hipotezė yra, kad Velykų pavadinimas kilęs iš žodžio „vėlės“, mat mūsų protėviai šiuo metu aplankydavo artimųjų kapus, nunešdavo jiems kiaušinių. Tikėta, kad mirusiųjų vėlės išlenda kartu su atgimstančia gamta, bet paskui pasitraukia po pirmojo Perkūno. Velykos mūsų protėvių buvo švenčiamos kaip gamtos atgimimo šventė. Atėjus krikščionybei, ši šventė sutapatinta su Kristaus atgimimu.
Kiaušinio simbolika
Kiaušinis pagonių religijoje simbolizuoja kosmosą (dėl ovalios formos), gyvybės atsiradimą, vaisingumą (dėl to, kad tai gemalas). Manyta, kad pradaužus kiaušinį iš jo išlenda gyvybė gyvatės, pasivertusios gemalu, pavidalu. Todėl per Velykas buvo einama bukynių – vienas laiko kiaušinį, o kitas jį daužia kitu kiaušiniu. Manyta, kad gyvatės – požemio gyventojos, globojančios derlių. Jų pavidalu iš požemio išlįsdavo ir protėvių vėlės. Pavasarį gyvatės turėjo priketi augmeniją, žydėjimą, vaisingumą. Dėl to margučiai per Velykas buvo ir ridinėjami – susiliesdami su žeme žadino požemio gyventojas. Kiaušinių marginimas turėjęs magišką reikšmę. Ant kiaušinių skutinėtos saulutės (kad augmenijai netrūktų saulės), žvaigždės (kad laukams netrūktų šviesos ir naktį), žalčiukai (kad pabustų gyvybė), įvairi augmenija, raštų deriniai. Specialią reikšmę turėjusi ir kiaušinio spalva. Raudona spalva simbolizavo gyvybę, juoda – žemę, mėlyna – dangų, žalia – bundančią augmeniją, geltona – pribrendusius javus. Ascharijoje rastas ornamentuotas stručio kiaušinis, numargintas dar III a. pr.K. Dažytų kiaušinių rasta vokiečių vaikų kapuose. Vilniuje, Gedimino kalne rastas akmeninis margutis, o Dainų slėnyje – medinis. Jie priskiriami XIII a. Šiose vietose buvę pagonių dievų šventyklos. Taigi jiems ir buvo paaukoti šie margučiai. Tikėta, kad kiaušiniai turėję ypatingų galių – jų valgydavo sergantieji, jais apdėdavo žaizdas. Nevaisingos moterys gydydavosi, gerdamos žalius kiaušinius. Didžiausią galią turėję Velykų kiaušiniai.
Velykė
Vaikai tikėjo, kad pamiškėje gyvena senutė Velykė. Ji dažo kiaušinius, o Velykų naktį sudeda juos į vaškinį ar cukrinį vežimaitį, pakinko į jį kiškius ir veža vaikams. Iš ryto kiekvienas vaikas ant palangės rasdavo po du Velykės kiaušinius ,
Velykų eglutė
Ko gero, mažai kas žino, kad per Velykas buvo puošiama Velykų eglutė. Prie vienos tiesios medžio šakos buvo rišamos eglės šakelės, taip dirbtinai sukuriant eglės formos medelį. Šiame medelyje būdavo padaromi lizdeliai, į kuriuos įstatomi kiaušiniai. Paprastai buvo įstatomi 9 ar 12 kiaušinių, mat šie skaičiai laikyti magiškais, nešančiais laimę. Toks medelis dar buvo puošiamas išsprogusiais žilvičio kačiukais, popierinėmis gėlėmis, paukštelių formos sausainiais. Tikėta, kad kiaušiniai nuo šio medelio neša laimę ir sėkmę. Primena Kalėdų eglutę?
Velykų apeigos
Per Velykas ar šiaip sulaukus pavasario merginos ir vaikinai supdavosi supynėse ir dainuodavo lalavimo dainas. Tai turėjo apeiginę prasmę: merginos supdavosi kuo aukščiau kad vešliai žydėtų linai, o vaikinai kad būtų geras pasėlių derlius. Kaip jau minėta, per Velykas buvo einama bukynių. Dauždavo kiaušinius dažniausiai vyrai. Tas, kurio kiaušinis buvo stipriausias, garsėdavo per kelis kaimus. Ridinėjami kiaušiniai buvo per specialų lovelį. Tas, kurio kiaušinis nuriedėdavo toliausiai, ne tik buvo laikomas nugalėtoju, bet ir laimingu žmogumi, kuriam viskas sekasi. Velykų dieną vaikai, dažniausiai iki 8 metų, eidavo kiaušiniauti. Atėjęs į trobą vaikas sudainuodavo nedidelį posmelį, pvz.: „aš mažas vaikelis, kaip pupų pėdelis.“ ir įsikišdavo pirštą į burną – tai buvo ženklas, kad jis prašo kiaušinio. Įkišti du pirštai reiškė, kad vaikas prašo dviejų kiaušinių. Buvo ir tokių, kurie įsikišdavo į burną ir daugiau pirštų, bet tuomet paprastai būdavo išvejami už gobšumą. Vaikinai per Velykas eidavo dėdinėti. Jie eidavo prašyti kiaušinių pas merginas. Ta, kuri neturėdavo kiaušinių, buvo prievarta nuvedama į vištidę ir sodinama į vištos gūžtą perėti. Suaugusieji eidavo lalauti. Pasiėmę barškučius jie eidavo į laukus ir laimino jų šeimininkus dainomis. Lalavimu ši apeiga vadinama todėl, kad dainų priedainiuose būdavo žodžiai : „ai lalu lalu“ , „ei lalo“ ir pan. Manoma, kad lalavimas seniau buvo skirtas deivės Lelos garbei. Vėliau į jį įtraukta netgi krikščioniškų elementų, pvz.: „Kur akėta, te gyvuoja, ei lalo Kur užsėta, te žaliuoja, ei lalo Šventas Jurgis rasą krėtė, ei lalo Šventas Jonas mėšlą vežė, ei lalo Šventas Jokūbas rugius kirto, ei lalo Šventa Ona pėdus rišo, ei lalo.“
Taigi prisiminkime senąsias tradicijas ir pasidžiaukime pavasariu, gamtos ir dvasios atgimimu.
ŽAIDIMAI SU MARGUČIAIS
Su margučiais susiję daug velykinių linksmybių. Vaikai juos gaudavo iš savo tikros ir iš krikšto mamos, vaikinai išsiderėdavo iš merginų, susirankiodavo iš artimų kaimynų ir kaimų. Iš vienų priimdavo kaip prievolę, iš kitų kaip vaišingumo ir nuoširdumo simbolį. Baigę kiaušiniauti, visi maži ir dideli „žėkeliai”, lalauninkai pilnomis kišenėmis, užančiais, maišeliais ir pintinėmis margučių susirinkdavo kur nors gražioje vietoje, pasirodydavo, apsižiūrėdavo, kas kokių turi, kas daugiausia surinko, kieno gražiausi, ir pradėdavo žaidynes. Su margučiais žaisdavo ir miestuose. Vilniuje XIX a. antrojoje pusėje tokių žaidynių mėgėjai rinkdavosi į Rotušės aikštę. Dar prieš Pirmąjį pasaulinį karą „Velykų rytą beveik pusė kauniškių vaikų, jaunų vyrukų ir ūsuotų senių prieidavo pilna Rotušės aikštė su pilnais kišeniais margučių. Vieni margučius ritindavo, kiti mušdavo, į dantis kalendavo. Joks jomarkas tokio vaizdo niekuomet neatstos”.
Atimtinės. Kai kas margučius daužti pradėdavo dar šventoriuje, tik išėję iš bažnyčios. Pirmąją Velykų dieną dzūkai „ir seni, ir bernai, ir vaikai visi eina muštynėn, kurio bus drūčiausias kiaušinis”. Tuo tarpu aukštaičiai, jeigu senas žmogus eidavo muštynių, sakydavo, „besarmatis tas, su mažais vaikais, iš vaikų išvilioja visus margučius” (Ramygala). Pats didžiausias menas išsirinkti stiprų kiaušinį. Stiprumas nustatomas lėtai kalenant į dantis. Jeigu kiaušinis aiškiai skamba tai stiprus, jeigu kevalas minkštas, linksta, garsas duslus. Būna, kad prieš daužynes varžovai vienas kito kiaušinius apsižiūri. Tai mūsų šimtmečio pradžioje vaizdžiai aprašė Vaižgantas: „Prasideda kilojimas kits kito parodytų kiaušinių, rūpestingas iš visų pusių apžiūrėjimas ir didis noras paminklinti, t. y. į savo dantis padaužyti dėl ištyrimo, ar stiprus kiautas. Susitarus pasimiklenti, tokiu įnirtimu pradeda sau dantis trankyties, taip atsidėję net visu stuomeniu pasiduodami, klausyties, katras stipresnis, kad į vakarą net galvą pradeda ūžti ir dantis sopėti. Bet pasimiklinti maža kas beduoda, nes daugumas per ilgai tyčia į dantis tranko, kad kiautas susilpnėtų ir greičiau dužtų.
Dažniausiai mušama vien tiktai kits kitą pakilojus ir apžiūrėjus nes didieji azartiškai taip jau prityrę, kad vienos akies užmetimu apsprendžia kiauto kietumą”. Mažų ir senų vištų kiaušiniai stipresni. Punske išsivirdavo mažą žąsies kiaušinį. Susitarę, kuris pradės, imdavo daužti. Laikantysis kiaušinį saujoje taip jį suimdavo, kad tarp smiliaus ir nykščio likdavo kyšoti tik smaigalio viršūnė pati stiprioji kiaušinio vieta. į ją kertama irgi smaigaliu. Kiaušinį pamušus iš šono, pažeidžiamos taisyklės. įdužęs kiaušinis atitenka jį sumušusiam, įtrūkus abiem kiaušiniams, laimėtojo nėra.
Pirmąją Velykų dieną kiaušinius daugelyje Lietuvos vietų mušdavo tik smaigaliais, antrąją dieną ir vienu, ir kitu galu, t. y. įdužus vien smaigaliui, kiaušinio atiduoti dar nereikėdavo dauždavo dar storgaliais, ir atiduodavo tik įdužus abiem galams. Nugalėtoju buvo laikomas tas, kurio margutis stipriausias, sakydavo, kuris daugiau margučių išlošė, tas ir laimės daugiausia turės šiais metais.
Vidurio Lietuvoje ir kitaip varžydavosi. Tai aprašė Vaižgantas: „Prisirinkę rinktinių kiaušinių kiocelį (kaselę), eina ant rinkos ir kviečia kitą, tokį pat kiocelj turintį, ir mušasi, ligi visų nesutrupins. Tokie per visą gavėnią renka, paprastai jaunų, nedidelių, tyčia vopna lesinamų vištelių, kartais tam tikslui laiko amerikines višteles”. Mūsų šimtmečio antrajame ketvirtyje taip varžydavosi ir Ukmergėje, nusiperka turguje po pintinę kiaušinių ir eina jų daužyti; tas, kuris daugiausia sumuša, laimi.
V. Kudirka, prisimindamas tokias žaidynes, 1895 m. rašė: „Jeigu Velykos, tai ir margučiai, o jeigu margučiai, tai ir „muštynės”. Tie dalykai taip sujungti, jog negalima manyt apie vieną, neatsimenant kito. Margučiai be Velykų, Velykos be margučių „muštynių” tai nepermanomas daiktas mūsų papročiuose, nors tie papročiai gana atsimainę. Seniau, atėjus Velykoms, didi ir maži eidavo „muštyn”, bet tik kiaušiniais „lygiomis” ar „iš atimtinių”, o patys nesimušdavo. Retkarčiais, sugavę apgaviką su kiaušiniu, nutekintu iš akmens ar iš kieto sūrio arba smaliniu, suspausdavo sumuštą kiaušinį ir aptėkšdavo apgavikui akis”. Panašios nuotaikos, kaip matyti iš Vaižganto straipsnio, buvo ir Aukštaitijoje: „Nei vienas iš didžiausiųjų mušėjų susirėmimas neapsieidavo be vaidų ir bylų, nes ir teisingai laimėjęs neišvengs priekabių iš pavydo: vis atras kokias nors neužlaikytas „teisingojo mušimo” taisykles, kurios nepigu buvo ir žinoti. Maža betrūko, kad nebūtų prireikę nustatyti tam tikras skyrius Lietuvos statute, kaip yra skyrius bičių vaisymo ir jų sėmimo”.
Varžydavosi ir kiaušinį spausdami delnais nugalėtoju laikomas tas, kuris greičiau kiaušinį suspaudžia (Kėdainių raj. Pajiesio apyl.).
Dirbtiniai margučiai. Pasitaikydavo ir tokių žaidėjų, kurie atsinešdavo dirbtinių kiaušinių. Juos darydavo įvairiai:
1. Šviežiam kiaušiniui šonuose išdurdavo skylutę, viską iš vidaus iščiulpdavo, kevalą išdžiovindavo ir prileisdavo sakų, vaško ar cukraus. Tai daroma taip: į vieną skylutę įstatomas storo šiaudo galiukas, aplipdomas tešla, t. y. padaromas tartum piltuvėlis, kuriuo ir leidžiami ištirpinti sakai, cukrus ar vaškas. Vienam pilant, antras per kitą į skylutę įstatytą šiaudelį traukdavo iš kiaušinio lukšto orą taip geriau ir greičiau pripildomas vidus. Tuometi kiaušinio vidų per storesnius šiaudelius leisdavo plonesnius. Taip darydavo tol, kol visai skylutes užkišdavo. Šiaudelių galus nupjaustydavo, nuvalydavo, kiaušinį nudažydavo ar nulakuodavo ir toks margutis niekuo nesiskiria nuo kitų. Geriausiais laikydavo sakų prileistus („smalinius”) kiaušinius. Cukriniai sunkesni, cukrus blogiau užpildo vidų, be to, kiaušinis neišlaiko pusiausvyros, nes viena pusė sunkesnė. Šiaulių apyl. kiaušinių kiautus dar pripildydavo eglės sakų, cukraus ir geležies pjuvenų mišinio ar sutrintos pustyklės gabalėlių.
2. Mažesnius kiaušinius, kurie visados stipresni už didelius, statydavo sausoje vietoje ir laikydavo ištisus metus arba ir ilgiau, kad baltymas sudžiūtų, o trynys laibgalyje susitrauktų ir sukietėdamas kiautą sustiprintų. Kiti kiaušinį statydavo smaigaliu į smėlį ar pelenus krosnies priekaktyje ir džiovindavo. „Prikepdavo tokio kiaušinio ir baltymas, ir trynys prie kevalo: pats jis tapdavo stiprus, kaip akmenėlis. Šimtus „kiužių” su tokiu kiaušiniu buvo galima pelnyti.” . Tokius kiaušinius nesunku pažinti, nes daug lengvesni už kitus ir svyra į vieną pusę.
3. Kiaušinius storai aptepdavo laku ir paskui nudažydavo. Tokius kiaušinius nuo tikrų margučių galima atskirti tik sumušus.
4. Pamirkydavo acte ir aptepdavo specialiu kalkių tirpalu, išdžiovinę apgludindavo.
5. Ištekindavo iš seno riebaus sūrio arba iš rago.
Apgaudinėtojas paprastai vienoje rankoje turėdavo tikrą kitoje dirbtinį kiaušinį, kad, kilus įtarimui, galėtų sukeisti ir duoti patikrinti gerą margutį. Sukčiautoją išaiškinus, iš jo atimdavo kiaušinius, kitam kirsdavo per ausį ar prilupdavo. Būdavo, kad sukčiautoją už apgaulingai sudaužytą margutį priverčia suvalgyti dirbtinį kiaušinį.
XIX a. viduryje margučius imta tekinti ir iš medžio. Juos pirkdavo ir vaikams žaisti.
Ridenimas tai pats populiariausias, ypač vaikų.velykinis žaidimas. Pavakary, kai baigdavo kiaušiniauti, susirinkdavo vaikai po penkis šešis paprastai ant kalnelio, pasidarydavo griovelį ir ridendavo kiaušinius. Jei kieno kiaušinis kliudydavo svetimą, tai jį galėdavo pasiimti.
Kiaušinių ridentojai dar prieš Velykas pasidarydavo apie 1 m ilgio lovelį. Tai lentutė paaukštintais kraštais arba išskaptuota pliauska, o dažniausiai tinkamai išlinkusi beržo tošis. Ridendavo kieme, o kai blogas oras klojime ar troboje, ypač tėvo vadovaujami vaikai. Prieš tai išlygindavo aslą, patiesdavo antklodę. Vieną lovelio galą pakeldavo ant akmens, plytos ar pagalio, o prie kito paberdavo smėlio ar pjuvenų. Ridendavo ir nuo {kalnelių ar upelių krantų. Ypač ridenti margučius mėgo aukštaičiai, susirinkdavo jauni ir seni, viengungiai ir vedę, berniukai ir mergaitės. Susidarydavo nemažos grupelės įvairaus amžiaus žmonių, dažniausiai vyrų. Vieni ateidavo pažaisti, kiti pažiūrėti. Pradėdavo nuo išridenimo. Ridendavo dažytus ir nedažytus kiaušinius, visi po vieną. Buvo galima ridenti ir įdaužtus margučius, svarbu, kad tik šonai būtų sveiki. Vienodų visai Lietuvai ridenimo taisyklių nebuvo. Svarbiausi šio žaidimo principai šie:
1. Jeigu paleistas kiaušinis išmuša iš vietos kitą kiaušinį, tai jį ridentojas pasiima ir antrą kartą ridena be eilės. Jeigu vienu leidimu kiaušinis kliudo du kiaušinius, ridentojas abu pasiima ir gali be eilės ridenti dar du kartus. Ridena, iki nebepataiko (Šiaulių apyl.).
2. Ridena visi žaidėjai iš eilės. Vieną kartą pataikius, leidžiama ridenti dar kartą. Antrą kartą pataikęs, pasiima abu margučius (Širvintų raj. Musninkai).
3. Kai žaidžia dviese, žaidėjas, pataikęs į nuridentą kiaušinį, jį pasiima, jeigu nepataiko abu atitenka pirmajam žaidėjui (Pakruojo apyl.).
4. Netoli griovelio galą padaroma duobutė. Tuo pat metu grioveliu du žaidėjai leidžia po kiaušinį. Laimi tas, kurio kiaušinis aplenkia duobelę, pralaimi tas, kurio kiaušinis pateko į duobelę. Laimėtojas pasiima į duobelę įsiritusį kiaušinį. Kai abu kiaušiniai surieda į duobutę ar abu pralekia pro šalį, žaidėjai pasiima kiekvienas savo kiaušinį.
5. Kai margučius ridena lovyje, vienas lovio galas paaukštinamas. Vienu metu ridena dviese kurio margutis riedant atsimuša į kitą ir jį pramuša, tas laimi. Jis iš pralaimėtojo gali atsiimti ir sveiką margutį (Kėdainių raj. Pilsupių k.).
6. Kai margučius ridena lygioje vietoje ant pievutės kieme,lauke ar patalpoje (Skuodo, Šilalės raj), visi ridena iš tos pačios vietos. Laimi tas, kurio margutis nusirita toliausiai. Jam atitenka visi paridenti margučiai. Balninkuose (Molėtų raj.) margučius ridendavo nuožulnioje gatvėje.
7. Vienas ridentojas savo margutį deda ant žemės, kitas savo ridena. Jeigu riedėdamas margutis kliudo padėtąjį, ridentojas pasiima abu, o jei prarieda pro šalį (aprieda aplink. J. K.), margučiai atitenka kitam.
8. Margučius ridendavo ir su lazda. Kuris sveiką margutį iš tos pačios vietos toliausia nuridena, tam atitenka kiti margučiai (Skuodas).
Kiaušinių ridentojai turi mokėti nustatyti lovelio pasvirimą išsirinkti gerą kiaušinį, nujausti jo greitį. Geras žaidėjas turi įvairių kiaušinių: apvalių, pailgų, smailu galu. Apvalus margutis rieda tiesiai, smailas, išbėgęs iš lovelio, suka į šalį. Jei „gaudomas” kiaušinis yra vienoje linijoje su loveliu leidžia apvalų. Jeigu varžovo kiaušiniai yra nuriedėję į šalį nuo lovelio leidžia smailiagalį kiaušinį: jei reikia, kad jis riedėtų į kairę, ridena smailiuoju galu į kairę pusę, jei į dešinę ridena smaigaliu į dešinę. Smailiagalis kiaušinis, išriedėjęs iš lovelio, staiga pasisuka ir paliečia apačioje buvusį kiaušinį. Žaidėjas turėdavo pabandyti ir išsiaiškinti, kada ir nuo kurios lovelio vietos viršaus, vidurio ar apačios paridenti, pastumti ar lengvai paleisti kiaušinį. Savo „gerą” kiaušinį „lauke” galima pakeisti kitu. Būdavo žaidėjų, kurie prarasdavo visus kiaušinius, o kitt beveik nepatirdavo pralaimėjimų (Ukmergės raj. Lyduokių apyl. Inkilų k.). Nugalėtoju tampa žaidėjas, surinkęs daugiausia kiaušinių. Raseiniškiai sakydavo, kas daugiau kiaušinių išrita, tas ilgiau gyvena.
