Nėra blogo oro, yra tik bloga apranga. Ši auksinė taisyklė puikiai tinka kalbant apie žiemos žygius. Žmonių apklausa parodė, kad net du trečdaliai lietuvių mėgaujasi žygiais ir buvimu gamtoje ir šaltuoju metų sezonu. O legendinis žygių vadas Tadas Šidiškis, patirties sukaupęs per beveik 60 metų vedamus žygius ir ekspedicijas, sako, kad žiemos oras yra daug sveikesnis nei vasaros, taigi tai puikus metas žygiams. Tačiau jiems reikia tinkamai pasiruošti.
Penktadalis apklausoje dalyvavusių žmonių į žiemos žygius Lietuvoje leidžiasi ekspromtu, žygių vadas Tadas Šidiškis pataria svarbiausiais dalykais pasirūpinti iš anksto.
„Pirmiausia reikia pasirūpinti žygiams tinkama neperšlampama avalyne – tai visko pagrindas. Nepamirškite, kad žiemą būna slidu, todėl praversti gali ir specialūs batų apkaustai. Drabužiai taip pat turi būti neperšlampami ir neperpučiami. Juos rinkitės pagal oro sąlygas, mat nemaža dalis pradedančiųjų žygeivių daro klaidą prisirengdami per daug. Aktyviai žygiuodami jie sukaista ir vėliau suserga, nes perpučia vėjas“, – dėsto T. Šidiškis.
Žiemos žygyje nepamainomas dalykas yra termosas ar gertuvė su šilta arbata. Jeigu žygis neilgas, anot T. Šidiškio, užtenka pasiimti užkandžių, tačiau ilgesnėje kelionėje galima planuoti maistą gamintis ant laužo, tada pravartu turėti ne tik tam reikalingą turistinį inventorių ir indus, bet ir kilimėlį, ant kurio galima sėdėti sausai ir šiltai.
Trečia, žygio kuprinė turi būti patogi, ergonomiška ir, svarbiausia, neperkrauta nereikalingais daiktais. Žygio inventorių, prožektorių, termosą ar maistą reikia susidėtip atogiai paskirstant daiktų svorį, kad žygiavimas nevargintų nugaros ir kojų – tada galima mėgautis gamtos vaizdais, bendravimu su kitais žygeiviais.
Žiemos žygiai – atradimas ir garsiam sportininkui
Minčiai, kad būdamas švaresnėje gamtoje žmogus greičiau atsistato tiek fiziškai, tiek emociškai, pritaria ir žinomas sportininkas Justinas Kinderis. Penkiakovininkas aistrą žygiams atrado pernai studijuodamas universitete Pietų Korėjoje, kur su bendramoksliais keliaudavo po vaizdingas vietoves ir kalnus.
„Pirmiausia, žygis man yra buvimas gamtoje, kur galima įkvėpti gaivaus oro, pabūti su draugais, pasišnekučiuoti neapleidžiant aktyvios veiklos, be kurios neįsivaizduoju nė vienos dienos savo rutinoje, – sako J. Kinderis, kuris drauge su kompanija dažniausiai renkasi kelių valandų žygius, nors kartais leidžiasi ir į kelių dienų stovyklas, kuriose dominuoja ne tik žygiai, bet ir kita sportinė veikla. – Svarbiausia nepamiršti geros nuotaikos, geros kompanijos, o visa kita atsitinka žygio metu.
Apklausa parodė, kad didžioji dalis lietuvių taip pat mėgsta žygius ir į juos leidžiasi pakankamai dažnai. Paaiškėjo, kad į žygius arba pasivaikščiojimus gamtoje net ketvirtadalis apklaustųjų išsiruošia kiekvieną savaitgalį arba laisvais vakarais, 15 proc. – kelis kartus per mėnesį. Taip pat didelė dalis žmonių – beveik 26 proc., į žygius leidžiasi bent kelis kartus per žiemos sezoną. Žygiai su vaikais Daugiau nei pusę amžiaus žygius vedantis T. Šidiškis suaugusius žygeivius dalija į dvi grupes: vieni sportininkai, kuriems rūpi ekstremalūs pojūčiai, jie nori įveikti kuo daugiau kilometrų, kitiems rūpi labiau pažinti, neskubėti, žiūrėti į gamtą, grožėtis šerkšnu. Apklausoje dalyvavę respondentai taip pat pasakoja, kad žygiai yra puikus būdas ištrūkti iš kasdienės rutinos, smagiai gamtoje leisti laiką su šeima. Daug kam įspūdį palieka pamatytas laukinis žvėris ar netikėtos kliūtys, kurias tenka įveikti – pavyzdžiui, užsnigtos duobės, išklydimas iš kelio ar net sniego lavinos.
Šeimoms, į žygį išsiruošusioms su vaikais, dera atitinkamai planuoti ir maršrutą. Anot T. Šidiškio, atstumas turi būti nedidelis, tačiau įdomus. „Vaikams svarbiausia procesas, o ne kelionės tikslas. Jiems patinka kalniukai, žiemos pramogos su rogėmis ar slidėmis. Taigi į žygį verta pasiimti į tokį inventorių. Vaikams įdomiausia ne žiūrėti į kelio priekį, o dairytis į šalis. Galima eiti į miškus ar parkus, pakeliui ieškoti pėdsakų, nulaužtų šakelių ar kitų žvėrių buvimo ženklų. Galbūt pavyks ir stirną ar voverę pamatyti arba išgirsti čiulbant paukštį ir atspėti, kas tai gali būti“, – patarimais dalijasi žygio ekspertas.
