Šeimų albumuose saugomos fotografijos – svarbi mūsų istorinio-kultūrinio paveldo dalis. Jose įamžinti ne tik žmonės, jų kasdienybė, šventės, užsiėmimai, bet ir gyvenamosios vietovės, miestai ir miesteliai, kaimai, jų urbanistika, laiko bėgyje išnykę pastatai, gamtos peizažai ir kt. Šios nuotraukos atskleidžia ne tik to laikotarpio dvasią, bet ir žmonių gyvenimo būdą, papročius, madas, tradicijas, tarpusavio santykius, kas jau savaime yra vertybė.
Paprasti žmonės sunkiais karo, pokario, tremčių į Sibirą metais saugoję savo gyvenimo liudininkes – nuotraukas, atliko svarbų darbą, kuris vis labiau vertinamas, nors anksčiau jo svarbos supratimo trūkdavo.
Savo albume Salantų krašto nuotraukas išsaugojusi Kotryna Beniušytė gimė 1914 m. Alkos kaime, Kotrynos ir Kazimiero Beniušių šeimoje. Jos tėvas iš Barzdžių kaimo kilęs K. Beniušis (1875–1949) po vedybų XX a. 2-e deš. ant legendomis apipinto Alkos kalno, kur gilioje senovėje būta pagoniškos šventyklos, įsigijo sodybą su 30 ha žemės. Kotryna buvo pirmasis vaikas šeimoje, kai jos mama mirė gimdydama 4-ąjį šeimos kūdikį. Našliu su trimis pamečiui gimusiomis mažametėmis dukromis likęs K. Beniušis netrukus vedė nuo Lenkimų kilusią Barborą Želvytę ir su ja susilaukė dar 5 vaikų, kurie šeimoje buvo taip pat mylimi, kaip ir 3 pirmieji. Būdamas pavyzdingas savo ūkio šeimininkas, jis nuo mažens vaikus mokė tvarkos ir darbštumo, kaip pavyzdį minėdamas Vokietijos ūkininkus, kurių ūkiuose jam teko dirbti, Pirmojo pasaulinio karo metais okupacinei valdžiai jį išvežus priverstiniams darbams į Vokietiją.
Pradžios mokyklos IV klasių baigimo šventė buvo svarbi visiems. 1934 m. birželio 2 d.
Baigusi pradžios mokyklą, Kotryna gyveno tėvų sodyboje, kur nuo mažens dirbo įvairius ūkio darbus, nors ją labiau traukė rankdarbiai, siuvimas ir siuvinėjimas. Sulaukus pilnametystės, tėvas jai padovanojo tuo metu labiausiai vertinamą Singer siuvimo mašiną, kuria buvo pasiūti pirmieji rūbai savo tėvams ir artimiesiems, siuvimo pamokas išėjus pas patyrusius Salantų siuvėjus. Įgijusi patirties, Kotryna pasirinko siuvėjos amatą, kaip ir legendinis Palangos Juzė keliaudama per aplinkinius kaimus, kur apsistodavo pas savo gimines ar ūkininkus, kurių šeimoms reikėjo naujų drabužių. Juodupėnų kaime ji apsistodavo pas seserį Oną Grigaitienę, Peldinės kaime pas kitą seserį Petrę Maksvytienę.
Tuo metu žmonės sekmadieniais, kurie buvo vienintele laisva nuo darbų savaitės diena, po šv. Mišių bažnyčiose dalindavosi naujienomis ir po jų namo niekas neskubėdavo. Taip žmonės sužinodavo, kad į jų kaimą atvyko siuvėja ir visi norintieji pas ją galėjo atnaujinti savo apdarus. Pokario metais Kotryna apsigyveno pas tėvo pusseserę Dvaralio kaime, nedidelėje medinėje trobelėje, kuri po jos mirties atiteko jai kaip palikimas. Senieji salantiškiai dar prisimena šią darbščią, gerą vardą tarp žmonių turėjusią siuvėją, kurios siūtus paltus, sukneles ir kitus rūbus jie nešiojo. Nuo pat jaunystės geros medžiagos stilingais rūbais rengdavosi ir pati siuvėja. Kotryna buvo ir labai rūpestinga vyresnioji sesuo pokariu į Sibirą ištremtiems jaunesniems broliams Kaziui, Juozui ir Antanui, savo laiškuose jiems patardavusi įvairiais gyvenimo klausimais, raginusi kurti lietuviškas šeimas, nes iki diktatorius Stalino mirties apie grįžimą iš Sibiro niekas nekalbėjo. Broliams ji siųsdavo ir medžiagos šiltiems rūbams, veltinius, rėmė juos pinigais, nes gyvenimas tremtyje buvo pilnas nepriteklių. Kotryna buvo giliai tikinti, aktyviai dalyvaudavo religinės bendruomenės veikloje, siūdama įvairius bažnyčios veiklai reikalingus rūbus, užtiesalus, jai aukodavo ir pinigų. Iš jos asmeninių lėšų buvo sumeistrautas „kontaplis“ – speciali pakyla karstui bažnyčioje per šv. Mišias padėti. O per Salantuose garsius Porciunkulės atlaidus po šv. Mišių visi giminės buvo laukiami jos trobelėje dabartinėje Padvaralio gatvėje prie vaišių stalo. Ji buvo rūpestinga „kūma“ ir savo krikšto vaikams, kurių buvo ne vienas, taip pat rūpinosi jos gimtojoje sodyboje gyvenusio brolio Juozo daugiavaike šeima. Amžinybėn ji iškeliavo 1989 m., palaidota Gargždelės kapinėse prie Šv. Barboros koplyčios, pietinėje jos pusėje.
Salantuose tarp merginų buvo populiarūs siuvinėjimo kursai. XX a. 4-as deš.
Jos išsaugotose nuotraukose įamžintas XX a. 4-o ir 5-o dešimtmečių Salantų krašto žmonių gyvenimas, kasdienė veikla ir šventės, populiarūs mokymosi kursai, taip pat iš giminaičių, draugų, bičiulių gautos asmeninės nuotraukos, dalis jų vos 21-erių metų sulaukusios anksti mirusios sesers Stasės palikimas. Didžioji dauguma nuotraukų darytų Salantuose dirbusių profesionalių fotografų: Stepo Jonučio (1901–1972), miesto centre Turgaus aikštėje savo namuose turėjusį fotostudiją, Bronislovo Gluškovo (1905–1945), nors yra ir kelios Mosėdžio fotografės Malkos Sekolektoraitės (1906–1941) darytos nuotraukos.
Šeimininkių kursuose salantiškės merginos mokėsi konservuoti vaisius ir daržoves. XX a. 4-as deš.
S. Jonutis buvo bene aktyviausias iš šių fotografų, įamžinęs ne tik salantiškius, bet ir geležinkelio Šiauliai–Kretinga statybą, joje dirbusius žmones, kitų Kretingos krašto vietovių žmones, vaizdus ir įvykius. To meto norintys įsiamžinti salantiškiai turėjo iš ko rinktis, jie nuvykdavo ir į kaimyninį Mosėdį, kur M. Sekolektoraitė darydavo įvairesnes ir originalesnes portretines nuotraukas. Tais laikais nueiti pas profesionalų fotografą ar jį iškviesti į namus nebuvo eilinis įvykis kaip dabar, o tikra šventė, į kurią eidami žmonės rengdavosi savo geriausiais drabužiais, o fotografijos buvo daromos pažymint šeimos šventes, sukaktis ar svarbius asmeninius įvykius. Žmonės, o ypač moterys, suvokdami fotografijos svarbą ateities kartoms, jose stengdavosi atrodyti gražiai, tad sėdinčių moterų fotografijose beveik neišvysite, nes tik stovint galima parodyti visą dėvimos išeiginės suknelės grožį. 1934 m. birželio 2 d. darytoje nuotraukoje lauke prie pradžios mokyklos pastato įamžinti ją baigusieji mokiniai, rankose laikantys IV klasės baigimo pažymėjimus, nusifotografavę kartu su mokyklos vadovais, mokytojais, tėvų komiteto nariais ir Salantų bažnyčios klebonu Stanislovu Mažeika (1893–1960). Įdomi ir panašiu metu prie tos pačios pradžios mokyklos daryta nuotrauka, kurioje įsiamžinęs jaunimas ir suaugusieji su narveliuose laikomomis vištomis, žąsimis ir triušiais. Dalis jų į rūbų atlapus įsisegę apvalius ženklelius. Tai galėtų būti žemės ūkio pasiekimų parodos Salantuose dalyviai ar prie 4-ių klasių pradžios mokyklų įsteigtų pridėtinių žemės ūkio klasių 5 mėnesių kursų klausytojai, po mokyklos baigimo norintys įgyti būtiniausių žemdirbystės, gyvulininkystės, daržininkystės ir kitų žinių. Keliose nuotraukose įamžintos ir namų ūkio kursų Salantuose klausytojos. Nuo 1928 m. Žemės ūkio rūmų iniciatyva pradėti rengti namų ūkio kursai šeimininkėms. Juose buvo dėstoma pačių įvairiausių joms reikalingų dalykų: maisto ruošimo, konservavimo, gyvulių skerdienos išdarinėjimo, namų ruošos, sodininkystės, daržininkystės, rankdarbių ir t. t. Ilgainiui bendrojo pobūdžio kursai moterims pasidalijo į teminius trumpalaikius kursus, kurie tarp jaunų merginų ir moterų turėjo didelį pasisekimą, nes gera namų ir ūkio tvarkytoja galėjo greičiau ištekėti ir kaip nuotaka būsimųjų jaunikių buvo labiau vertinama.
Salantiškiai prie pradžios mokyklos įsiamžino su savo augintiniais naminiais paukščiais ir triušiais. XX a. 4-as deš.
Unikali prie Salantų bažnyčios 1935 m. balandžio 12 d. daryta ir K. Beniušytei dedikuota nuotrauka, kurioje matyti to meto Salantų taksi Ford A markės automobilis, prie kurio įsiamžinę Alkos kaimo gyventoja Kazimiera Butavičiūtė Petrauskienė kartu su savo broliu taksi vairuotoju Pranu Butavičiumi. Ant Alkos kalno buvo įsikūrusios tik dvi Beniušių ir Petrauskų šeimų sodybos, kurios ir sudarė Alkos kaimą. Į kaimyninę Petrauskų sodybą atitekėjusi K. Butavičiūtė greitai susidraugavo su kaimynystėje gyvenusia Kotryna ir jos tapo geromis bičiulėmis.
Jau prieš 90 metų salantiškiai galėjo važinėtis taksi. 1935 m.
Kiekviena K. Beniušytės albume saugoma nuotrauka – tai trumpesnė ar ilgesnė išnykusio gyvenimo istorija, kurios visos netilptų į šį rašinį. Senųjų nuotraukų albumai yra tai, kuo kiekvienas jų dabartinis ar ateities saugotojas gali prisidėti prie savo šeimos, giminės, miesto ar kaimo istorijos išsaugojimo ir tik nuo mūsų priklauso, ar pavyks didžiąją dalį jų išsaugoti, nes Žemaitijoje, ypač tarp vyresnio amžiaus žmonių, dar išlikęs prietaras deginti savo ar mirusio žmogaus nuotraukas, užuot jas atidavus muziejams. Patys nedarykime to ir kitus drausminkime, nes istorijos rato atgal nebeatsuksime.
Romualdas BENIUŠIS
Pajūrio naujienos