Konkursą, kuris yra kultūros festivalio „Misija: išgyventi kultūros potvynį“, dalis, organizavo Palangos miesto savivaldybės viešoji biblioteka. Džiaugiamės, kad iš visos Lietuvos sulaukus 32-jų istorijų, I-ąją vietą pelnė mūsų Gimnazijos pirmokė Amandą. Amandos lietuvių kalbos ir literatūros mokytoja – Aušra Šeštokienė.
Konkurso nugalėtojai paskelbti vakar, balandžio 12 d.
Nuotraukoje – Amanda su festivalio organizatore, rašytoja Agnesa Kenešyte-Grice, kuri yra baigusi mūsų Gimnaziją.
Susipažinkime su Amandos sukurta literatūrine istorija, laimėjusia konkursą:
Mano Šešėliui
Palanga – nedidelis, jaukus, nepaprastai žavus miestelis. Tad nustebau pamačiusi baimės kibirkštėlę tavo akyse, kai pirmąsyk atsidūrei jame. Metęs į mane nerūpestingą žvilgsnį, nedrąsiai pakėlei koją, apsižvalgei ir pirmą kartą per savo gyvenimą palietei Palangos žemę. Iškart pastebėjau – tau kažkas nepatiko. Užaugęs pačioje didmiesčio širdyje, nežinojai, kaip reaguoti. Buvai pripratęs prie besigrūdančių žmonių, įniršusių vairuotojų signalų, smogo ir visos maišaties, kurią patiri gyvendamas didmiestyje. Palanga – viso to priešingybė. Tylėjau, leidau tau viską apmąstyti. Krūtinei kylant ir leidžiantis, tavo plaučiai prisipildė gaivaus, šiek tiek sūraus oro. Iš Baltijos jūros pučiantis vasaros vėjelis negailestingai taršė tavo žvilgančius, smalos spalvos plaukus. Akimirką lyg išgirdau ką šnabždant, tačiau nebuvau tikra. Nutilo. Štai vėl! Vėl tas balsas! Atsisukau į tave ir ketinau sužinoti, ar tu taip pat jį girdi. Tačiau stabtelėjau, nes tavo veido išraiška atsakė į visus mano klausimus. Tu klauseisi, galiu pridurti – labai įdėmiai. Pūtė gaivus vėjas. Smalsumas nugalėjo – tuo momentu nesusivaldžiau ir, palietusi tave, paklausiau: ,,Ar išduosi, ką gi jis tau šneka?” Tu giliai įkvėpei, atsidusai ir pažvelgei į mane. Nebuvai man ištaręs nė žodžio, tačiau supratau tave geriau už bet ką kitą. Tapo aišku – iš lėto pripratai prie naujojo savo pasaulio. Aš tavęs neskubinau. Norėjau, jog pats pamatytum tikrąjį Palangos veidą, įspėtum gilias jos paslaptis, pajustum grožį. Niekada nepamiršiu tos dienos, kai tyliais žingsniukais prisėlinai ir švelniai prisiglaudei – tą akimirką supratau, jog vėl atradai save. Šįkart Palangoje. Mano namuose.
Manau, Palanga tau padėjo atrasti savyje ramybę, užgesinti viduje kartais užsikuriančią audrą. Tokią esu tik kartą mačiusi. Sėdėdama ant šalto, drėgno pajūrio smėlio, stebėjau šėlstantį dangų, siunčiantį savo žaibuojantį įniršį tiesiai į nerimstančias bangas. Jos kaukė lyg gyvos, atrodė, jaučiau jų siaubą savyje. Taip, įsivaizduoju, tąkart, kai buvai labai įniršęs, jauteisi ir tu. Tačiau, jei bet kam kitam būčiau papasakojusi, koks tu buvai tada, niekas manimi nepatikėtų. O dabar štai Tu, tarsi išdidus ponas, inteligentas, sėdi sau ramiai atsirėmęs kopose, lyg savo krėsle, atsukęs veidą į maloniai šildančią saulę. Jos šviesoje tavo juodi plaukai įgavę kaštoninį atspalvį. Niekada nesu mačiusi tokio dailaus veidelio, tokių glotnių, gardžiai kvepiančių plaukų. Perbraukiau delnu tavo plaukus – jie švelniai slydo tarp pirštų kaip byrantis smėlis. Prisislinkę arčiau suglaudėme savo skruostus. Tikra popiečio idilė snaudžiančiame kurorte.
Atsisveikinę su vasara, klykiančiomis žuvėdromis ir poilsiautojų užtvindytomis gatvėmis, kartu sutikome rudenį. Parko medžiai žemę nutapė įvairiaspalviais lapais. Artėjant Šmėklinėms, stebėdavom, kaip Palangą užtvindo lyg kokia greitai plintanti oranžinių dručkių, moliūgų, karštinė. Tačiau tikroji šios šventes pažiba man būdavai tu – apgaulingai pikta savo išraiška, aštrūs iltiniai dantukai ir juodi, lyg tamsos užtvindytos jūros pakrantės, plaukais. Brisdavom per pusnis, aukštai keldami kojas. Nušvitusi Šiaurinė žvaigždė rodydavo kelią Basanavičiaus gatve. Jos gale, prie eglutės, Kūčių vakarą ramiai siūbuodavo susikibę žmonės. Klausydavom iš bažnyčios aidinčių Kalėdų giesmių. Pasileisdavom per centrinę aikštę ir kraupdavom stebėdami degančią Morę. Vaikštant miške mus pasitikdavo subtilus ankstyvųjų žibučių kvapas. Žvilgsniu nulydėdavom sugrįžtančius gandrus. Eidami Turgaus gatve, stebėdavom žmones, apžiūrinėjančius išdailintas verbas ir margučius. Medžiai ir krūmai po žiemos miego ir, vėl apsivilkę rūbus, mojo mums švelniais pumpurais.
Palikęs Palangą, su savimi nusinešei visą jos žavesį. Ėjau jos gatvėmis liūdėdama. Anksčiau spalvingi, šilti namukai dabar atrodė išblukę ir liūdni. Dailieji suoleliai, takeliai apkriušę. Ronžėje, atrodė, ne lelijos žydėjo, o piktžolės. Palangiškiai paniuro, šypsenos jų veiduose išnyko kaip ir tu iš mano gyvenimo.
Kartą pažadinta tavo balso aido, nebegalėjau užmigti, tad ir nesistengiau. Pakilau iš lovos ir tyliai pravėrusi duris, išėjau. Kūnas suvirpėjo nuo vėsaus vasaros nakties oro. Vėjas man atnešė tavo kvapą. Einant snaudžiančio miesto gatvėmis, tavo šešėlis vis sušmėžuodavo akių kampučiuose. Žibintai atgijo, pasitikdami tave, nakties karalių. Tolumoje girdėjau ošiant jūrą, skanduojančią tavo vardą. Pušys džiugiai mosavo rankomis. Mėnulis, sukvietęs žvaigždes, žiovaudamas leido Saulei iš lėto budintis. Pirmą kartą nuo tavo išėjimo ir vėl pamačiau Palangos grožį. Sako, miesto grožis gydo skausmą.
Auštant pakėlusi akis pamačiau tave, šokuojantį ankstaus ryto saulės spindulių sušildytais debesėliais taip, kaip šokuodavai rytais tempti manęs iš lovos. Tavo žalsvose akyse žaidė saulės zuikučiai. Tryneisi į pūkuotus debesis lyg į mano švelnų skruostą, o aš šypsojausi ta šypsenos, kurios negalėdavau nuslėpti pamačiusi tave. Pasiilgau tavęs, mano kačiuk, mano Šešėli…