Palangos sporto taryba: tikra pažanga ar dar vienas valdžios kontrolės įrankis?

Palangos meras Šarūnas Vaitkus džiaugsmingai skelbia apie naujai įkurtą Sporto tarybą, kuri esą padės spręsti miesto sporto bendruomenei aktualius klausimus. Tačiau ar iš tiesų ši iniciatyva atneš realią naudą sportininkams, ar tai tik dar vienas bandymas įtvirtinti valdžios įtaką ir centralizuoti sprendimus?

Valdžios svoris – per didelis?

Nors Sporto taryba pristatoma kaip bendruomenės balsą atspindinti institucija, jos sudėtis kelia klausimų. Iš 9 narių net 4 skiria meras ir savivaldybės administracija. Tai reiškia, kad beveik pusę tarybos sudarys valdžios atstovai, galintys lengvai blokuoti arba kryptingai nukreipti sprendimus.

Ar galima kalbėti apie objektyvią diskusiją, kai sporto klubai – pagrindiniai sporto bendruomenės atstovai – gauna mažesnę balsų dalį nei savivaldybės deleguoti nariai? Toks modelis labiau primena formalų „žalią šviesą“ valdžios planams, o ne demokratinį sprendimų priėmimą.

Finansavimo pavojai: kieno interesai bus prioritetiniai?

Sporto taryba turės įtakos sprendžiant finansavimo klausimus, tačiau kyla grėsmė, kad finansai gali būti skirstomi ne pagal realius bendruomenės poreikius, o pagal politinius prioritetus. Ar mažesni, bet aktyvūs klubai gaus reikiamą paramą, ar pinigų srautai suksis tik aplink gerai žinomas ir „patogias“ iniciatyvas?

Taryba teoriškai turėtų skatinti sporto įvairovę, tačiau praktikoje gali nutikti priešingai – lėšos bus koncentruojamos kelioms „vitrininėms“ sporto šakoms, kurios labiau tinka politinei savireklamai nei realiai sporto bendruomenės plėtrai.

Bendruomenės balsas – nutildytas ar sustiprintas?

Palangos sporto klubų atstovai jau dabar išreiškia susirūpinimą, kad jų balsas gali būti nepakankamai girdimas. Jei Sporto taryba taps tik patariamąja institucija be realios sprendimų galios, visa iniciatyva liks tik dar vienu gražiai atrodančiu dokumentu.

Tikras bendruomenės atstovavimas reikalautų didesnės sporto organizacijų įtakos tarybos sudėtyje ir skaidrių sprendimų priėmimo procesų, kuriuos stebėtų nepriklausomi stebėtojai.

Išvada: viltis ar kontrolės mechanizmas?

Palangos sporto tarybos idėja iš pirmo žvilgsnio atrodo kaip teigiamas žingsnis bendruomenės stiprinimo link. Tačiau kol kas jos struktūra ir galios balansas labiau primena dar vieną svertą valdžios rankose. Jei norime, kad sportas klestėtų ne tik popieriuje, bet ir realybėje, būtina užtikrinti tikrąją sporto bendruomenės autonomiją ir lygiateisiškumą sprendimų priėmime.

Belieka tikėtis, kad Sporto taryba taps ne dekoracija, o tikru pagalbos įrankiu, kuris padės visiems sportuojantiems – ne tik tiems, kurie patenka į valdžios akiratį.