Eimutis Židanavičius – vienas iš tų Palangos politikų, kurie moka ne tik iškalbingai pasisakyti, bet ir puikiai prisitaikyti prie politinių aplinkybių. Per pastaruosius penkiolika metų jis buvo vienas didžiausių Palangos mero kritikų, tačiau šiandien jį galima išvysti šalia mero, šypsantis ir demonstruojantis lojalumą. Kas lėmė tokį staigų pokytį? Ar Židanavičius iš tiesų pakeitė savo požiūrį, ar tiesiog pasirinko patogesnę poziciją – būti mero artimu bendražygiu?
Nuo kritiko iki mero rėmėjo – naujas politinis manevras?
Eimutis Židanavičius ilgą laiką buvo žinomas kaip principingas ir nepalenkiamas mero kritikas, tačiau pastaruoju metu jis tapo vienu didžiausių Šarūno Vaitkaus rėmėjų. Pats Židanavičius aiškina, kad jo pasikeitimas yra natūralus – esą meras „subrendo“ ir pradėjo dirbti efektyviau. Tačiau kyla klausimas: ar tai tikrai mero brandos pasekmė, ar tiesiog palankesnės politinės aplinkos paieškos?
Židanavičius taip pat pabrėžia, kad kritika turi būti konstruktyvi ir nukreipta į realius pokyčius, o ne siekiant asmeninės naudos. Tačiau ar jo dabartinis lojalumas nėra susijęs su politinių dividendų siekimu? Politikoje dažnai pasitaiko, kad kritika išnyksta tada, kai tampama dalimi valdančiosios daugumos.
„Dirbu ne sau, o palangiškiams“ – ar tai naujas politinis memas?
Židanavičius teigia, kad jo bendradarbiavimas su meru yra skirtas tik Palangos gerovei. „Gaunu ne aš, o gauna ir laimi palangiškiai“, – sako jis. Tačiau kyla klausimas: ar palangiškiams pakanka tokių pasiekimų kaip, pavyzdžiui, viena nemokama automobilių stovėjimo valanda? Galbūt jie tikisi didesnių ir reikšmingesnių sprendimų?
Kaip pavyzdį politikas pateikia savo indėlį sprendžiant rinkliavos už stovėjimą klausimą. Tačiau ar tikrai reikėjo glaudžios sąjungos su meru, kad būtų priimtas toks sprendimas? Ar galbūt tai tiesiog buvo patogus būdas parodyti savo svarbą politinėje arenoje?
Politika – tai šachmatai ar prisitaikymas?
Židanavičius mėgsta lyginti politiką su šachmatais, kur svarbu numatyti kelis ėjimus į priekį. Tačiau pastaruoju metu atrodo, kad jo strategija labiau primena ne šachmatų partiją, o tiesiog buvimą patogioje pozicijoje šalia valdžios.
Jis taip pat teigia, kad politikoje trūksta ryškių asmenybių, ypač jaunų ir energingų politikų. Tačiau galbūt tokie žmonės nėra pritraukiami būtent dėl to, kad jie galėtų kelti grėsmę įsitvirtinusiems politikams? O gal Židanavičius tiesiog nenori, kad atsirastų lyderių, kurie galėtų mesti jam rimtą iššūkį?
Ateitis be politikos – tik teorija?
Nors Židanavičius yra užsiminęs apie galimybę pasitraukti iš politikos ir grįžti prie savo aistros – šachmatų, atrodo, kad ši mintis jam dar nėra artima. Jis ir toliau aktyviai dalyvauja politiniame gyvenime, o jo lojalumas merui tik stiprėja. Ar tai reiškia, kad jis planuoja išlikti politikoje dar ilgai, ar tiesiog laukia tinkamo momento, kad vėl galėtų pasirodyti kaip nepriklausomas politikas?
Lojalumas ar politinis pragmatizmas?
Eimutis Židanavičius – politikas, gebantis prisitaikyti prie kintančių aplinkybių. Jo perėjimas nuo griežto mero kritiko iki ištikimo sąjungininko kelia daugybę klausimų. Ar tai nuoširdus pokytis, ar tik strateginis sprendimas, padedantis išlaikyti pozicijas vietos politikoje?
Galiausiai, ar Palanga iš tiesų gauna naudos iš tokio politinio viražo? Galbūt atėjo metas atsisakyti politinių manevrų ir reikalauti tikrų rezultatų? Juk politikai vertinami ne pagal gražias kalbas ir viešus gestus, o pagal realius darbus, kurie atneša apčiuopiamą naudą gyventojams.