Grupės „Žemaitukai“ nariai Linas ir Ovidijus intensyviai ruošiasi rugpjūčio 17 dieną vyksiančiam didžiausiam savo karjeros koncertui Palangoje, kurios gatvėse kadaise uždirbo pirmuosius pinigus iš muzikos. Duetas pasidalino linksmais prisiminimais.
Studijų laikais viename bendrabučio kambaryje gyvenusių draugų bendradarbiavimas netikėtai užgimė duše, o dabar Linas ir Ovidijus scenoje kartu jau daugiau nei dešimtmetį.
Pastarieji metai „Žemaitukams“ tapo didžiausiu tramplynu į klausytojų širdis ir populiarumo viršūnes: nuo milijonus siekiančių perklausų interneto platformose ir išparduotų salių iki Lietuvos muzikos pasaulio atstovų pripažinimo prestižiniuose M.A.M.A. apdovanojimuose ir nominacijos „Metų tradicinės popmuzikos grupės“ kategorijoje.
Visgi grupei atėjo laikas žengti dar vieną didelį žingsnį, kuriam, kaip sako Linas ir Ovidijus: „jau pribrendo“. Rugpjūčio 17 dieną Palangos koncertų salėje duetas surengs didžiausią iki šiol koncertą, kuriam šiuo metu intensyviai ruošiasi ir repetuoja.
Atvirame ir šmaikščiame interviu vyrukai papasakojo apie grupės pradžią, kūrybinį procesą, naujausią dainą ir Palangą, kurioje leido vasaras ir kadaise uždirbo pirmuosius pinigus iš muzikos.
– Sveiki, Linai ir Ovidijau. Ar tiesa, kad grupė „Žemaitukai“ užgimė duše?
– Ovidijus: Visiška tiesa. Taip gavosi, kad studijų laikais likimas mus suvedė būti kambariokais. Bendrabutyje būdavo tokie bendri dušai ir kartą besiprausiant pradėjom kartu dainuoti. Tuo metu koncertuodavau su tėčiu, bet labai norėjosi kažko naujo, todėl išgirdus, kad su Linu gerai kartu skambam iškart nusprendėm kažką padaryti kartu. Pradėjom koncertuosi šventėse, vestuvėse ir tik vėliau tai virto grupe.
– Kaip jūsų grupėje atrodo kūrybinis procesas?
– Linas: Pas mus dainas rašau aš. Bandžiau ieškoti partnerių, pagalbininkų, bet man tada maišosi mintys. Kai mano idėją kažkas nurėžia ir sako, kad blogai, prasideda kažkokie interesų konfliktai. Todėl dabar visada kuriu vienas. Pačioje pradžioje rodydavau visiems, klausdavau nuomonių ir, dabar suprantu, kad be reikalo tą darydavau, nes daina pradžioje gali nepatikti, o vėliau tapti mėgstamiausia. Dabar vienas kitam duodam paklausyti, o taip pat turim puikų prodiuserį Paulių Jasiūną, kuriuo pasitikime 150 procentų. Kūryba jautrus dalykas: jei pasakysi, kad čia nesąmonė, tai gali jokios kūrybinės mūzos nebelikti. Ovidijus man visada sakė, kad „esu tavo kūrybos gerbėjas“ tiek „Žemaitukų“ muzika, tiek kitų grupių, kurioms esu parašęs dainas, todėl man dėl to džiugu. Jis būna pyksta, kad atiduodu kokią gerą dainą, kokį deimančiuką kitiems ir iki šiol man primena, kad vieną ar kitą dainą galėjome atlikti mes (juokiasi).
Ovidijus: Aha, būdavo parodom artimiesiems dainą ir visiškai nebūdavo įtikinti, abejonės akyse, o vėliau, kai jau išleidi, greitai įsimyli tą dainą. Kažkaip kitaip girdi tą pradinį variantą ir galutinį.
– Daug laiko praleidžiate kartu, nes esate ir draugai, ir scenos bendražygiai – ar dažnai pykstatės?
– Ovidijus: Tfu tfu tfu (beldžia į stalą)... kažkaip per 11 metų dar nė karto nesam susipykę, nes viską išsprendžiame pasišnekėję. Būna tokių dienų, kai labai daug dirbam ir tiesiog viskas erzina, tame tarpe ir žmonės. Bet mes tą suprantam ir tada jau stengiamės vienas kitam į akis nelįsti.
– O kokio charakterio bruožo pavydite savo kolegai?
– Linas: Aš dažniau toks niūrus, savy užsidaręs, todėl dažnai man reikia užsikurti ugnelės, kad šypsočiausi, bendraučiau ir neapsikraučiau. Ovidijus dažniausiai toks pozityvus, padeda man suprasti, kad viskas čia gerai ir, kad galbūt per daug apie kažką mąstau. Net ir nueiti į kokį brangesnį restoraną tampa problema, nes aš suvalkiečių kilmės, labai taupus, tad stabdau ir Ovidijus paklausia: „seni, tai dėl ko mes čia dirbam?“. Ovidijui, manau, atvirkščiai kartais reikia susikaupti, rimties. Šiaip abu esame prikolistai, tačiau aš galbūt per rimtas, o Ovidijus per naivus. Bet kuriuo atveju, manau, kad puikiai vienas kitą papildom.
Ovidijus: Aš gal dar išskirčiau tokį Lino bruožą – jei reikia kažką padaryti, tai jis ima ir padaro. Neatidėlioja. Labai geras charakterio bruožas, kurį pats norėčiau turėti. Nes kartais grįžtu po darbų ir sakau sau: „vėliau“, o štai Linas ima ir padaro iškart.
– Jūsų populiarumas tik auga ir auga, kiek vasaros metu turite laisvų dienų?
– Ovidijus: Šią vasarą turime tikrai nemažai laisvų dienų ir tas balansas tarp koncertų ir išeiginių yra labai geras. Bet dabar, darant didesnius koncertus, įkrenta kitokių darbelių, kaip interviu ar filmavimų, tai tos dienos vis tiek užimtos. Bet tam ir darome dabar didesnius koncertus, kad kada nors ateityje galėtume sau leisti rengti po 10 koncertų per metus ir visą laisvą laiką atiduoti šeimai.
Linas: Pas mane visos laisvos dienos suplanuotos, nes kažkaip nemoku gal namie būti, o jei ir būnu, tai vis tiek svečiai, mėsytę kepam ar džiakuzi mirkstam. Kažkada turėjome rekordą – 107 koncertus per vasarą – ir labai tuo didžiavomės, bet tada supratome, jog kvailiai esame, nes elementariai persidirbom, koncertai nekokybiški, nuovargis, balso nėra... Nuo to laiko nutarėme mažinti koncertų kiekį, pavyzdžiui, dabar neturim jokių kavinių Palangoje, tad ši vasara tikrai yra daug laisvesnė.
– Užsiminėte apie Palangą, jūsų naujausia daina vadinasi „Asmeninė Palanga“. Kaip ji gimė?
– Linas: Kažkaip rašėsi daina apie gamtą, gamtos žmogų... ir vėliau viskas nukrypo į Palangą. Rašiau su mintimi, kad visi dažnai bamba, skundžias, kad brangu, karšta, šalta, vėjas pučia, lietus lyja, žodžiu, viskas blogai. Ir tada šovė kita mintis, jog tą kurortą gali turėti kur tik nori: namie, Nidoj ar Niujorke. Jeigu gerai jausiesi, turėsi gerą kompaniją, tai tavo asmeninis kurortas bus ten, kur panorėsi. Pavyzdžiui, mano geriausias kurortas yra miškas. O vaizdo klipo idėja apsirengti kaubojais yra darbo su talentingu Edvinu Fruktu rezultatas. Mes neturime tokio gero matymo vaizdo klipuose, kaip muzikoje, tad pasitikime juo – gauname dviejų A4 lapų scenarijų ir mes net nesiginčijam. Kol kas viskas puikiai einasi.
– Ar tiesa, kad ir pačių širdyse Palanga užima specialią vietą?
– Ovidijus: Palangoje uždirbome savo pirmuosius pinigus iš muzikos. Kai dar mokėmės Stasio Šimkaus konservatorijoje, vasarą grodavome J. Basanavičiaus gatvėje ir kiek susirinkdavome, tiek turėdavome.
Linas: O aš ketverius metus, nuo šešiolikos, grojau Palangos orkestre. Tai mes ta pačia gatve su orkestru žygiuodavom, Ovidijus ir kiti ten groja, sustoja palaukti, kol pražygiuosime. Mes su orkestru visą vasarą nuo trečiadienio iki sekmadienio etatą turėjom kavinėje ir grodavom. Palanga yra tikra muzikos sostinė, čia visa Lietuva suvažiuoja, tad mums, kaip muzikantams, tai yra svarbiausias miestas.
– Kadangi daug laiko praleidote Palangoje, pabandykime geriau pažinti jus per šio miesto prizmę. Koks jums geriausias mėnuo važiuoti į Palangą?
– Ovidijus: Rugsėjis, nes mažiau žmonių, visos kavinės ir barai dar dirba, bet jau lengvai randi staliuką, dviračių ir pėsčiųjų takai laisvi, dar šilta ir kainos mažesnės.
Linas: Turbūt spalis-lapkritis. Aš toks rudeninis žmogus. Geriausia, kai išvis nėra žmonių – šiltai apsirengi ir žygiuoji kur nors su termosiuku kišenėj, įsidedi sumuštinį kokį. Arba tada jau pavasario pradžia, balandis.
– Skaniausias maistas Palangoje?
– Linas: Man tie kepti kukurūzai yra kažkas tokio. Jei pamatau juos, tai net nėra klausimų ar pirkti, ar ne. Tiesiog privalau nusipirkti.
– Ovidijus: Kukurūzas neblogas pasirinkimas, bet man gal būtų šaltibarščiai arba kibinai.
– Top 3 visų laikų muzikantai Palangoje:
– Abu: Stasys Povilaitis, Vitalija Katunskytė ir Svajoklis. Pirmoje vietoje turbūt dėtume Svajoklį, nes absoliučiai viską dainuoja. Tokių žmonių dažnai nepasitaiko. Ir kiekvieną dieną dainuoja nuo pirmadienio iki sekmadienio.
– Trys dalykai, be kurių neįsivaizduojate Palangos?
– Ovidijus: Be jūros, be miško ir be skanaus maisto.
Linas: Plaukiojimas mariose, tinklinis ir bent kartą per vasarą iki paryčių užsibūti J. Basanavičiaus gatvėje. Mano tokia tradicija kiekvieną vasarą.
– Kuo publika Palangoje skiriasi nuo kitų Lietuvos miestų?
– Linas: Palanga vasara tampa tarsi sostinė, nes privažiuoja daug visokių žmonių. Yra ir bohemiškų vietų, ir Svajoklio koncertai, ir „Žemaitukai“, ir „Beissoul & Einius“. Pasirinkimo yra visų skoniams. Sunku net pasakyti ar būna vietinių gyventojų tuose koncertuose, ar visi atvykę iš kažkur, bet vienas išskirtinis dalykas tas, kad ta publika kasdien keičiasi. Pamenu, koncertuodavome kavinėse kas keletą dienų ir absoliučiai skirtingi žmonės būdavo. Todėl ir tą Palangos publiką apibrėžti sunku, nes tai tiesiog visa Lietuva vienoje vietoje.
– Šiuo metu ruošiatės didžiausiam savo pasirodymui Palangos koncertų salėje. Kaip sekasi?
– Linas: Tikrai nenumaldomai artėja ta rugpjūčio 17-oji, todėl daug dirbame ir labai laukiame. Manau, kad tai svarbiausias mūsų karjeros koncertas kol kas. Jei atvirai, aš neįvertinau, kad bus tiek užklasinių darbų, planavimo, susitikimų, nes tokio lygio koncerto dar nesame turėję. Palangos koncertų salė labai įpareigoja, nes čia legendinė vieta, mūsų kraštas, čia visi mūsų artimieji ir draugai. Sakyčiau, kad tu turi nusipelnyti, kad galėtum čia koncertuoti ir būtų pilna žmonių.
Ovidijus: Mano nuomone, laukia tikrai įspūdingiausias „Žemaitukų“ šou per visą grupės istoriją. Nauja programa, pristatysime visiškai naują dainą, bus daug garso ir šviesų (juokiasi). Bus tikrai labai daug žmonių scenoje: ir pučiamieji, ir grupė, svečių turėsime. Pradėjome dirbti su organizatoriais „Seven Live“, kurie labai padeda su šviesomis, garsu, režisūriniais sprendimais, scena ir kitais dalykais. Nieko tokio anksčiau nesame turėję, tad labai nekantriai laukiam ir jaudinamės.
Didžiausias „Žemaitukų“ koncertas iki šiol vyks rugpjūčio 17 dieną Palangos koncertų salėje. Renginį organizuoja įmonė „Seven Live“, o bilietus platina „Bilietai.lt“.