Malūnas keliauninkas. Būtent taip norisi apibūdinti Lazdininkuose (Kretingos r.) esantį kepurinį vėjo malūną, kuris XIX a. pab. - XX a. pr. buvo pastatytas netoli Vilniaus. Vėliau jis iš savo pirminės vietos perkeltas į Padvarius, tačiau ir šioji vieta netapo galutine lokacija. Žinoma, jog 1907 m. malūną į Lazdininkus perkėlė žydų tautybės vaistininkas Švatelis. Taigi, pūpso sau jis dabar laukuose ir, atrodo, laukia palankaus vėjo, kuris švelniu gūsiu prisiliestų prie anksčiau intensyviai besisukusių sparnų.
Nors savininkai dažnai keitėsi, tačiau ilgiausiai malūnu rūpinosi ūkininkas Jurgis Končius, kuris XX a. 3 deš. jį įsigijo iš tuometinio savininko už Amerikos anglies kasyklose uždirbtus pinigus. Anuomet už tokią sumą galėjai nusipirkti net 400 karvių. Naujasis savininkas šį pirkinį itin brangino ir čia malūnininku dirbo iki pat savo mirties, net ir tada kai malūnas atiteko kolūkiui. Sovietiniais laikais malūnas buvo itin apleistas ir nugyventas. Žinoma, jog iki 1961 m. šis technikos paminklas veikė naudodamas vėjo energiją, vėliau elektros, o nuo 1979 m. tapo nebenaudojamas. Tiesa, XX a. 9 deš. dar buvo planų jame įrengti malūnų muziejų, tačiau idėja taip ir liko neįgyvendinta, nors iš tuometinio statinio jau buvo išmesta nemaža dalis įrangos. Džiugu, jog XX a. pab. Jurgio Končiaus duktė Ona Stasė Končiūtė–Nausėdienė susigrąžino tėvo malūną. Pastarasis buvo restauruotas ir pritaikytas lankymui.
Aštuonkampio plano vėjo malūnas – ne tik tipiškas liaudies architektūros statinys, bet ir techniškai sumanus įrenginys, kadangi turi specialiomis pavaromis pasukamą daugiabriaunio kupolo pavidalo kepurę, kuri sukama į tą pusę, iš kurios tikimasi geriausios vėjo krypties. 2010 m. restauruojant malūną pakeistos ne tik stogo skiedros, bet ir išpuvusios sijos, atnaujintas pamatinis vainikas, rekonstruoti laiptai, uždėti nauji sparnai, atnaujinta malūno sparnus sukanti ašis. Meistrai sugebėjo išlaikyti 1846 m. nuliedintos ašies autentiškumą. Apie tai byloja ant metalinės dalies išlikęs įspaudas. Sparnai, kurių ilgis nuo vieno iki kito krašto siekia beveik 12 metrų, taip pat atkurti pagal anksčiau buvusius, tik dabartiniai gal kiek daugiau dekoruoti. Gaila, tačiau Lazdininkų malūnas savo tikrosios funkcijos atlikti jau negali, kadangi visai įrenginio mechanikai atkurti prireiktų milžiniškų investicijų. Belieka džiaugtis, jog šiai dienai bent jau pavyko išsaugoti šio statinio pavaras, ašį, kelias girnas, kepurę ir ją sukusius dantračius bei sparnus.
Lazdininkų malūnas – tarsi priminimas, jog praėjusių laikų relikvijos turi didelę vertę. Nutilusios sienos dar ir dabar šnabžda, jog kažkada čia sukosi girnos, o malūnininko rankos rūpinosi grūdais. Turbūt iš gautų miltų buvo iškeptas ne vienas gardus pyragas...