„Kultūra yra paslapties, suviliojimo, iniciacijos ir ribotų bei labai ritualizuotų mainų vieta,“ – veikale „Simuliakrai ir simuliacijos“ rašė prancūzų filosofas Jean Baudrillard. Žiūriu į Tave, Paprastas Žmogau, vakare sugrubusiomis rankomis raikantį duoną, ir regiu pavargusiose akyse įsižiebiančią švelnią panieką. Kam Tau tos iniciacijos ir ritualai? Nei Tu jas kuri, nei jose dalyvauji, tik dirbi kiaurą dieną, o parėjęs namo stengiesi šiaip taip pailsinti nuvargusį kūną. Ir taip – metų metus, kad tą sausą sprangų kąsnelį uždirbtum. O paslaptys ir vilionės reikalas tų, kurie įkvėpimais ir filosofijomis minta. Tad nuo Tavęs kultūra nei prasideda, nei ties Tavimi baigiasi, jos tiesiog čia nėra, judu tarpusavyje nesusisiekiate, kaip kad žuvys nesiporuoja su paukščiais.
Ilgai galvojau, ką Tau apie tai pasakyti. Kalbėti apie kūno ir sielos darną kaip esminį žmogiškumo faktorių? Staiga pagalvojau apie vaikus. Jie visada pasako kaip trys kapeikos paprastą tiesą. Nemanyk, kad paklaustas apie kultūrą pradinukas nesuprastų, apie ką kalbu. Greičiausiai jis pasakytų, kad kultūra – pasveikinti sutiktą mokytoją, padėkoti virėjai už pietus... Iš šių nuoširdžių žodžių suprastume, kad kultūra mažyliui prasideda nuo jo paties, nors sąmoningai jis to ir nesuvokia.
Girdžiu, kaip sakai, kad suaugusiųjų gyvenimas kur kas sudėtingesnis nei vaikų. Tačiau įsiklausykime į vaiko žodžius ir pamėginkime suvokti juos plačiau. Jei šią sąvoką supranta ir pradinukas, gal kultūra nėra toks paukščiakalbiškas dalykas iš kosmoso? Pavyzdžiui, Lietuvių kalbos žodyne rašoma, jog kultūra yra visa, kas sukurta žmonių visuomenės fiziniu ir protiniu darbu. Tai reiškia, jog ten, kur yra žmogus, kuris ne griauna, o tveria, savaime atsiranda ir kultūra. Vieniems tai pagarbus elgesys, kitiems – knygos, menai ir mokslas, o tretiems galbūt tai, ką jie kasdien nesusimąstydami stato, kad ant stalo turėtų duonos. Vadinasi, Mielas Žmogau, jog kasdien plytą po plytos dėdamas į augantį mūrą Tu kuri kultūrą. Įsivaizduok: praeis keleri metai, o tame name šurmuliuos žmonės. Galbūt mokytojai atskleis jaunimui mokslo paslaptis, močiutės keps duoną, įsimylėjėliai lauks gandrų, o būsimieji genijai kurs ateities šedevrus? Žinau, jog visi šie žmonės gyventų, net jei tas pastatas ir nestovėtų, bet jų likimai pasisuktų kita linkme. Verta prisiminti Romos imperatoriaus ir filosofo Marko Aurelijaus mintį, jog žmonės yra sukurti vieni kitiems. Nebūtų Tavęs, nebūtų ir manęs, jei Tu būtum kitoks, aš gyvenčiau kitaip, o vienas mažas mūsų žingsnelis gali nulemti keliolikos, o gal net keliasdešimties kitų žmonių kelionių trajektorijas.
Tačiau Anatolio Franso romane „Dievai trokšta“ dailininkas Evaristas Gamelinas sako: „Blogis <…> glūdi mumyse ir laukia progos ištrūkti.“ Žmogus, pajutęs savo mažo krustelėjimo galią, staiga gali panorėti jį naudoti ne tam, kad kurtų, o tam, kad naikintų. Įsivaizduoju, kaip vieną dieną sprogsta Tavo kantrybė, ir staiga užsimanai atkeršyti visiems, neįvertinusiems Tavo darbo. Imi dirbti vis atsainiau, mūrydamas sąmoningai palieki skyles, o atėjęs į statybvietę pamažu naikini pradėtus statyti pamatus. Nors ši veikla žmogaus, tačiau destruktyvi, todėl ji yra absoliuti priešingybė kultūrai, tačiau arti jos kaip meilė šalia neapykantos. Ne veltui Erichas Marija Remarkas sakė, jog kultūra yra plonytis sluoksnelis, kurį gali ir lietus nuplauti. Manau, būtent dėl to labai svarbu suprasti, jog tas plonas sluoksnelis yra kasdienio kiekvieno iš mūsų elgesio ir darbo vaisius, ir tą sluoksnelį visomis išgalėmis saugoti nuo liūties.
Ir vėl regiu kandžią Tavo šypsenėlę, sakančią, kad nei kūryba, nei griovyba šiuo metu Tau nerūpi, dirbi sunkų darbą, nes kito pasirinkimo neturi. Tačiau būtent tokioje situacijoje labai svarbu pajusti kultūros galią ir savo vietą joje. „Žmogus kultūroje atsispindi, atpažįsta save; tik šis kritiškas veidrodis jam parodo jo paties atvaizdą“, – rašė Žanas Polis Sartras. Dabar Tu leki per gyvenimą didžiuliu tempu ir iš būtinybės darai tai, ko nenori, tačiau būtent kultūra atokvėpio momentu Tau leidžia į save pažvelgti kaip į Žmogų su jausmais, siela, norais, savarankiškumu, ir į pasaulį kaip į Planetą su gamtos stebuklais, paslapčių labirintais ir nuostabiais bendrakeleiviais. Taip, gyvenimas ne visada toks, bet skaitydamas knygas, stebėdamas filmus, dailės kūrinius, lankydamas spektaklius Tu gali jį praturtinti. Tai nebus tik eskapizmo siekis, Tu nejučia virsi kitokiu žmogumi. Ne veltui Liutauras Degėsys sakė, jog kultūroje visuomet slypi galimybė išsilaisvinti, susigaudyti gyvenime, ugdyti pasitikėjimą savimi ir kritiškumą.
Labai įstrigo viename susitikime išgirsta literatūrologo dr. Regimanto Tamošaičio mintis, jog tas, kas susidomi poezija, dažniausiai ir pats ima rašyti eilėraščius. Galime teigti, kad tas, kas suvokia kultūrą kaip natūralią gyvenimo dalį, pats irgi pradeda ją puoselėti ir kurti. Negalvok, kad noriu pasakyti, jog laisvu laiku privalai pradėti tapyti paveikslus ir groti gitara. Kiekvienas galime rasti vis kitą raktą į kultūrą, tačiau visi jie atrakins tas pačias duris. Galbūt į savo statomą mūrą įdėsi dalelę širdies ir Tavo pastatytame name tvyros meilė, gal Tavo skaitomos knygos privers pakeisti vertybes, kuriomis vadovaujiesi ir auklėji savo vaikus, o galbūt nueisi į koncertą ir taip paremdamas menininkus užtikrinsi tolesnę jų kūrybinę veiklą? Ir visai nesvarbu, kiek Tau metų, kokią mokyklą baigei, kokia Tavo profesija ir kiek uždirbi – kultūra lydi Tave kiekviename žingsnyje ir pagrindinis jos kūrėjas esi Tu. „Jei žmonių širdyse nėra kultūros, tai niekur jos ir negali būti,“ – sakė prancūzų rašytojas Žoržas Diuhamelis. Kiekvieno iš mūsų, Tavo taip pat, atsakomybės klausimas, ar atversime savo širdis, praturtinsime save ir prisidėsime prie grožio pasaulyje kūrimo, ar nuspręsime bambėti plaukdami pasroviui ir leisime vešėti negatyvioms destrukcijos piktžolėms.
Mūza Svetickaitė,