Vakar mano mama man skambino ir mane stipriai apibarė.
Taip, nežiūrint to, kad man 54 metai, leidžiu savo mamai iš kitos pusės Atlanto mane apibarti, nes žinau, kad ji mane bara ir mokina tik iš meilės ir iš baimės mane prarasti.
Buvo taip. Mano draugė, užsienietė iš tolimos šalies, man skambino ir pasakojo, kad įstrigo gan sudėtingoje situacijoje. Ji per per karantiną neturėjo kur gyventi, nes buvo išsinuomavusi butą Vilniuje, bet sutartis baigiasi balandžio pirmąją. Ji ieškojo prieglobsčio ir rado sau kambarį Nidoje. Be to, ji troško pabėgti iš miesto. Man pasakojo, kad nežino ką daryti, nes tarpmiestiniai autobusai nevažiuoja dėl karantino. Aš jai patariau važuoti traukiniu į Klaipėdą. Tada pagalvojau, kad ko gero taksi nevažuoja, o ji lietuviškai nekalba, na gal tik keletą žodžių žino, tai kaip ji šioje situacijoje susitvarkys? Kaip nuo traukinio stoties nuvažuos iki kelto? O tada, perskėlusi į Neringa, kaip nuvažuos iki Nidos. Pasiūliau, kad atvažuosiu su mašina jos pasiimti ir nuvešiu į Nidą. Galės ji dar Klaipėdoje maisto nusipirkti.
Draugė apsidžiaugė, padėkojo, ir susitarėme dėl laiko. O aš pagalvojau: tiek žmonių man padėjo šiuo sudėtingu metu, dabar man bus proga kitam žmogui padėti. Draugė pažįstu tik porą mėnesių, bet be manęs ji Lietuvoje neturi draugų, giminių ar pažįstamų, kurie galėtų jai padėti.
Laukiant mašinoje kelto, jau mum grįžtant į Kuršių Neriją, man per WeChat paskambino mama. Ji priprato naudoti WeChat, kai gyvenau du metus Pekine, nes kinų technologija geresnė ir per WeChat geriau prisijungti nei per Skaipą arba WhatsApp, tai mes ir toliau ta programėle naudojamės. Taigi, kalbuosi su mama per Kiniją, nors abi žinome, kad pokalbius kinų saugumas seka. Tiek to, kuo mes čia juos nustebinsime?
Klausia mama ką veikiu. Ji labai nustemba, kad sėdžiu vienoje mašinoje su žmogumi, ką tik atvažiavusiu traukinu iš Vilniaus, perėjusiu stotį, ir kad nei viena nei kita neturėjome proto laikytis saugaus atstumo.
Vėliau vakare, paskambinau mamai iš namų ir paaiškinau situaciją. Draugei reikėjo padėti. Ji papuolė į sudėtingą situaciją. Lietuviškai nemoka. Susikalbėti jai sunku... Kartais nesigaudo Lietuvoje, o aš mašiną turiu, galiu padėti ir tt.
– O ar tu pagalvojai apie savo sveikatą? – Barasi mama. – Ar tu nekreipi dėmesio į visus perspėjimus? Dabar tau teks sėdėti dvi savaitės ir laukti ar pasireikš koronaviruso simptomai ar ne.
Kokioje realybėje dabar gyvename, kai pavežti žmogų savo mašina tolygu rizikuoti savo gyvybe? Padėti kitam žmogui yra natūralus žmogiškas impulsas. O dabar per prievartą reikia savo smegenis perprogramuoti pirmiausiai galvoti apie savo išlikimą.
Tęsiame pokalbį su mama:
– Jeigu keliautoja atsidūrė svetimoje šalyje kur nemoka kalbos, neturi šeimos, nieko nepažįsta, nesupranta kaip viskas veikia, tada jai reikia suvokti, kad pats protingiausias sprendimas būtų sugrįžti namo į savo gimtąją šalį, kur susikalba ir supranta kaip viskas veikia.
Jau nebeturiu argumentų prieš savo mamos kietą logiką. Mano mama nėra beširdė. Kiek ji žmonių slaugė mūsų šeimoje! Mano senelius senatvėje, mano brolį, kuris nuo gimimo sirgo raumenų atrofija ir buvo invalidas, mano tėvą. Kiek jinai iš Lietuvos priėmė žmonių pas save gyventi nepriklausomybės pradžioje – kiek jaunimo, kuris norėjo studijuoti, kurtis, įsidarbinti. O 1990-ųjų vasarą ji priėmė visą Bix grupę pas save gyventi, kai jie atvažiavo pirmą kartą į Niujorką koncertuoti. Labai juos gyrė, vadino juos inteligentišku jaunimu. Kiek ji yra padėjusi man vaikus auginant! Mano mama tikrai yra tas žmogus, kuris visą savo gyvenimą aukojasi dėl kitų. Bet, mano maža paslauga draugei ją sukrėtė.
Toliau ji mane bara:
– Tu visuomet visiems esi gera ir neprižiūri savęs. Viską tu atiduodi kitiems, o pati lieki plika ir basa. Tu negalvoji apie save, bet bėgi pirmoje vietoje padėti kitiems. O dabar susimąstyk, kad pandemijos metu toks elgesys gali tave pražudyti. Ji turėjo uomenyje, kad sirgdama autoimuninė ligą aš papuoliu į tą statistiką žmonių, kuriems atisaugti susirgus būtų sunkiau.
Mama verčia mane susimąstyti. Ji tikrai susijaudinus ir man gaila, kad aš jai ramybę sudrumsčiau. O ją sujaudinti nelengva. Išgyveno dviejų sūnų mirtis, kai jiems abiems buvo 29-eri, išgyveno daug sunkumų gyvenime, neteko daug, pati gimė per karą, ir tai jau nulemia tolimesnę gyvenimo eigą.
Sekantį rytą, medituodama, supratau ką mano mama norėjo man pasakyti. Ji neskatina manęs tapti egoiste, kuri niekam nepadeda, niekuo nesidalina. Ji norėjo pasakyti, kad kiekvienas iš mūsų privalo prisiimti atsakomybę už save, o per pandemiją, tai ypač svarbu. Be to, pasiėmusi draugė, paaiškėjo, kad vis dėl to buto savininkas Vilniuje jai leido pratęsti nuomos terminą, ir su nuolaida, bet jai norėjosi pabūti gamtoje, ne mieste. Jai ne buvo gyvybės ir mirties sprendimas važuoti ar nevažuoti.
Jau ne tas laikas, kai gali priimti lengvabūdiškus sprendimus, kurie leidžia tau kitus gelbėti arba sukurti situacijas kur kiti turi tave gelbėti. Atėjo laikas, kada mes visi privalome būti stiprūs, racionalūs, susitvarkyti su savimi. Mes esame karo lauke. O mūsų priešas – nematomas. Padėti kitiems būtina, bet tai reikia daryti protingai.
Laima Vincė,
Tekstas iš numatomos knygos, "Karantino Dienoraštis; Keturiasdešimt Dienų Izolacijoje"