Mačiau Feisbuke tokį plakatą: Lietuviai važiuoja į užsienį ilsėtis, o grįžta į varganą Lietuvą sirgti. Po plakatu buvo keliolika šimtų laikų.
Mano pirma reakcija buvo ta, kad 2020 metais, trisdešimt metų po nepriklausomybės atkūrimo, netokia ir vargana tą Lietuvėlė. Nepriklausomybės pradžioje, kai žmonės vargo atstatydami sugriautą ekonomiką po blokados ir sovietmečio ir dar pragyveno iš labai mažų algų, taip tada Lietuva buvo vargana. Šiandien Lietuva vargana pensininkams, kurie iš tikrųjų gauna neatitinkančias pragyvenimo lygio pensijas. O kalbant apie tą kartą, kuriems trisdešimt - penkiasdešimt, ir paėmus tos kartos ekonominį vidurkį, niekaip negalėčiau jiems priklijuoti vargšų lietuvių, gyvenančių varganoje Lietuvoje etiketės.
Ar vargstame, ar gyvename prasmingą gyvenimą su tuo, ką turime, priklauso nuo mūsų požiūrio. Kada gi būna gana? Kiek mums reikia? Čia kiekvienas pats sau privalo atsakyti.
Mus moko, kad apie pinigus kalbėti nereikia. Apie pinigus kalbėti nemandagu. Tai skaudi tema, ir iš tos temos išplaukia vien ginčiai. Pinigai susiję su mūsų savigarba, asmenybe, energija, kompetencija. Sąlyginis dalykas svarstyti kada, kiek ir kam užteks pinigų. Tačiau, jeigu apie save galvosi kaip vargšą, visuomet ir būsi vargšas, nežiūrint kiek pinigų turėtum. O jeigu save įsivaizduosi turtingą, toks ir būsi, bent savo mąstysena, net jeigu kišenės ir tuščios.
Važiuoju dviračiu per Neringos miškus iki kelio palei jūrą. Juodkrantėje eilė seniai statytų sovietmečio karininkų būstų, panašių į vienodas betoninės kaladėles, dabar paversti liuksusiniais butais. Eksterjerai padengti kažkokiomis moderniomis medžiagomis, slepia nuobodžias kvadratines karinio pastato formas. Kiek rudenį ir žiemą važiavau pro tuos namus, jie stūksojo tamsūs ir tušti. Primindavo Kinijoje tokius pro traukinio langą matytus miestus, kur pristatyta naujų vienodų daugiabučių, tuščių ir tamsių, neapgyvendintų. Dabar štai Juodkrantės prabangiuosiuose visur šviesos dega. Stovėjimo aikštelė pilna naujų mašinų: Mercedes, BMW, Volvo atrodo populiariausi.
Gerai jau gerai, girdžiu jūsų mintis: nejaugi amerikonka nesupranta, kad butus Neringoje perka Lietuvos turčiai, o mes visi vargstame. Pirmiausiai, žinau kokios tos lietuviškos algos, pati iš jų pragyvenu. Antriausia, tas prabangias mašinas vairuoja ir tuose butuose ant kopų gyvena ne marsiečiai, o lietuviai, tokie patys kaip jūs. Kalbėkime atvirai. Jeigu nepriklausomybės pradžioje turtą pasivogė mafija ir tauta pasinaudojo sovietmečio funkcionieriai, šiais laikais užsidirbti gali tvarkingi žmonės, kurie kuria savo firmas, išsilavinę, daug dirbantys ir daug pasiekiantys. Jiems galima tik palinkėti daugiau sėkmės. Siūlau jums išbraukti vieną lietuvišką posakį: aš laimingas, kai mano kaimyno namas dega…
Paskutinį dešimtmetį, Vilniuje, Kaune, Klaipėdoje ir kitur Lietuvoje, kavinės ir restoranai pilni žmonių, įvairiausios parduotuvės atsidaro ir klesti. Per muges ir šventes pilnos gatvės ir visi perka, geria alų, valgo šašlykus. Su ta Lietuva, į kurią atvažiavau 1995-aisiais su trijų mėnesių kūdikiu ant rankų ir trijų metų vaikeliu, kai naktį būdavo baisu išeiti į gatvę, nes bijodavai chuliganų, kurie net šviesoforus išdaužydavo, kurių po to niekas nepakeisdavo, nėr ką ir lyginti.
Man atrodo, kad tą sąvoka, mes vargšai lietuviai yra tapusi psichologiniu nusistatymu. Arba gal tai praeities trauma, kurią sunku išgydyti. Panašių dalykų mačiau dirbdama komunistinėje Kinijoje, kur dabar klesti kapitalizmas. Mano kinės kolegės, kurios augo anais komunistiniais laikais kentėdamos nepriteklių, nesijausdavo gerai, jei šiais laikais neapsikraudavo daiktais. Jos labai mėgdavo prekes užsisakyti iš Tao Bao, kinų internetinės parduotuvės. Kas rytą per pertrauką mūsų valytoja atnešdavo į ofisą krūvą dėžių iš pašto, ir dalindavo kinėm kolegėm. Tada jos džiaugsmingai atidarydavo dėžes ir traukdavo pirkinius: batus, palaidines, pagalvėles biuro kėdėms paminkštinti, visokią elektroniką, papuošalus, šilką... Visos subėgdavo pasižiūrėti ir pasigrožėti.
Nesakau, kad lietuviai pedagogai uždirba tiek kiek kinai pedagogai, toli gražu. Man atrodo, kad Lietuvoje medikai, mokytojai, ir universiteto darbuotojai yra labiausiai nuskriausti visuomenės nariai ir yra priversti pragyventi iš neadekvačių atlyginimų. Šitie žmonės daug studijuoja kol įgyja profesiją, dirba sunkiai, tarnauja visuomenei. O ypač dabar, medikai yra pavojingiausioje padėtyje, pirmose gretose kovodami su koronavirusu. Gėda buvo skaityti, kaip balsavo dabartinis seimas, kai buvo iškeltas pasiūlymas jiems pakelti atlyginimus. Gėda ir šlykštu, bet nenukrypkime į politiką.
Aš kalbu apie žmones, kurie jau daug užsidirba iš verslo ir kuriems jų uždarbis niekados neatrodo pakankamas. Turiu jauną draugę, kuri su vyru įkūrė sėkmingą informatikos firmą. Jie turi didelį naujos statybos butą miesto centre, o ir neseniai pasistatė namą savo sodyboje Dzūkijoje ant ežero kranto. Gražiai augina savo vaikus. Kalbėjomės telefonu apie koronaviruso aukų skaičių Amerikoje, Italijoje ir Ispanijoje. Draugė kalbėdama krovėsi maisto dėžes į savo Volvo (ne į vyro BMW), ruošdamasi su šeima vykti į sodybą pralaukti karantiną.
- Na jo, - sako draugė, - amerikiečiai, italai ir ispanai negali ištverti viruso, nes jie per daug pripratę prie patogaus ir prabangaus gyvenimo. Jie nevargsta taip kaip mes, lietuviai.
Really? Trūksta žodžių! Moteris, kuriai pasisekė gimti jau laisvoje Lietuvoje ir patogiai įsikurti, ir kuri sakyčiau turi daug daugiau negu dauguma jos bendraamžių Italijoje, Ispanijoje ar Amerikoje, save laiko vargše, auka, bet užtat ištvermingesne negu išlepinti amerikiečiai, italai ar ispanai.
Kartais mes tiesiog nematome savęs.
O pavojus tame, kad jeigu mes Lietuvoje nuolat save suvoksime kaip vargšus, nežiūrint kiek susikurtume gerbūvio ir sukauptume turto, visada pateisinsime savo empatijos stoką kitiems.
Lietuva yra turtinga savo gamta, švariu oru, švariu maistu. To net nevertiname. Kai pas mane svečiavosi kinė rašytoja, draugė iš Londono, ir aš jai pagaminau iš paprastų lietuviškų kiaušinių omletą, ji žavėjosi kokie skanūs ir švieži kiaušiniai ir klausė ar išleidau daug pinigų pirkdama specialius ekologiškus kiaušinius, nes Londone tokių šviežių ir skanių nenusipirksi paprastoje parduotuvėje.
Italijos, Ispanijos, Prancūzijos miestuose, bei Niujorke, saviizoliacija ir karantinas sudėtinga ir opi problema, nes labai daug žmonių gyvena susigrūdę vienuose ar dviejuose kambarių butuose. Jiems miesto aikštės ir erdvės suteikia galimybę pailsėti nuo ankštų namų. Aš nesu Lietuvos priemiesčių mačiusi, nes neturiu Lietuvoje itin pasiturinčių draugų, bet suprantu kad aplink Vilniu, Kauną ir Klaipėdą yra gražūs priemiesčiai kur žmonės gyvena dideliuose tvarkinguose namuose su kiemu. Ar jie negyvena kaip amerikonai?
Mano kita lietuvė draugė kartą man pasakojo, kad dar ir šiandien Lietuvoje kuo geriau žmonės gyvena, tuo daugiau jie skųsis, kad jiems blogai, kad skolų daug turi, kad dar vis ko nors trūksta, nes, anot draugės, tai yra pokario įtaka, kai žmones tremdavo į Sibirą jeigu turėjo daugiau turto negu kiti. Tas įprotis kalbėti kaip tau ir tavo šeimai blogai yra tarsi būrimas - priburti kitiems, kad gyveni nepritekliuje, kad tik nepastebėtų koks didelis tavo namas ir butas ir kiek kartų tu keliauji į užsienį. Savotiška savigina.
Man visa tai suprantama. Savotiškas apsigynimas prieš kenksmingą žmonių pavydą priverčia žmones savo pasiekimus nuvertinti ir bėdavoti kaip jiems blogai.
O gal tautoje liko neišgydytas kaltės jausmas jeigu uždirba daugiau arba turi daugiau? Tada nuolat jauti poreikį save menkinti prieš kitus ir pats save įtikinti, kad tau nepakanka?
Dar yra pasirinkimo klausimas. Mes renkamės kaip išleisti savo uždirbtus pinigus.
Turiu draugę, kurai šešiasdešimt metų, kaip ir daugeliui jos amžiuje jos akys silpsta ir nešiodama akinius kurie padeda jai matyti į tolį, sunkiai primato, kai reikia perskaityti žinutę savo sename mažame Nokia telefone. Aš jai pasiūliau pasidaryti akinius su dvejopais lęšiais, kurie leidžia regėti toli ir arti. Man gaila žiūrėti kaip ji kankinasi ir prisimerkia kiekvieną kartą kai reikia ką nors perskaityti.
- O ne, niekados, - sako draugė, - tokie akiniai per brangiai kainuoja.
- Brangiai kainuoja, - sutinku, - bet kasdien nešioji, tai gal ilgainiui išlaidos pasiteisina?
- Neturiu tiek pinigų - užsispiria draugė - Neužsidirbu.
- Juk tu dirbi ir neblogai užsidirbi? - Klausiu, žinodama jos pareigas ir atlyginimą.
- Taip, - atsako draugė, - bet aš taupau visus pinigus kelionėms.
Aš tada pagalvojau, iš tiesų, taip yra. Praeitais metais ji keliavo po Islandiją. Dar prieš metus buvo Prancūzijos Alpėse. Brangios kelionės. Ir kiek dar tarp tų didelių kelionių yra mažesnių. Ko gero, draugė iškeliauja bent į tris užsienio šalis per metus.
Neperauklėsiu draugės. Tačiau dabar suvokiu, kad kiekvieną kartą kai ji vargsta su savo akimis, akiniais, ir telefonu tai yra jos asmeninis pasirinkimas šitaip vargti ir nepasiteisinimas vargana Lietuva, kuri ją neva nuskriaudė. Nusprendžiau nesigailėti jos, o priimti tokį elgesį kaip jos sprendimą.
Man yra buvę, kad draugai prašo manęs vertimų į anglų kalbą, atsiunčia man tekstus, kuriuos trunka kelias valandas išversti, ir tuo pačiu aiškina, kad neturi pinigų sumokėti už vertimą, tai gal aš padarysianti nemokamai, kaip draugišką paslaugą. Taip, suprantu ir sutinku padėti, galvodama tas žmogus man draugė ar draugas ar pažįstamas, tai būtina padėti, jei tik galiu. Bet kartą po to, kai viena draugė paprašė gana ilgo ir sudėtingo vertimo bėdavodama kad neturi pinigų už tą vertimą sumokėti ir tada po poros savaičių išvažiavo su vaikais atostogauti savaitei Egipte, supratau, kad man reikia suprasti tą sakinį neturiu pinigų sumokėti už vertimą kaip neturiu pinigų sumokėti TAU už vertimą, nes pasirenku savo pinigus išleisti kitur…
Dar pakalbėkime apie dvigubą buhalteriją Lietuvoje, apie tai kaip slepiami mokesčiai.
Pavyzdžiui, ateina santechnikas iš savivaldybės į mano butą suremontuoti vamzdžio. Aha, turbūt galvojate, amerikonė gyvena naujame gražiai įrengtame bute miesto centre. Nieko panašaus, gyvenu pagal savo pajamas plytiniame sovietmečio laikų penkiaaukštyje, penktame aukšte ir be lifto. Taigi, santechnikas greitai sutvarko man varvantį vamzdį ir sako:
- Jeigu užrašysiu prie komunalinių, jums kainuos dvidešimt eurų, o jeigu man dabar į rankas sumokėsite dešimt eurų grynais, būsime atsiskaitę…
Ir taip toliau. Lietuvė draugė, emigravusi į Ameriką pasakoja kaip grįžo į Lietuvą ir padovanojo sesei masažą Druskininkų sanatorijoje. Jos kartu praleido keletą dienų ten. Pirmos dienos vakarą jas abi išmasažavo, ir jos nuėjo į kambarį miegoti. Anksti iš ryto draugė mato, kad sesuo tyliai rengiasi ir ruošiasi išeiti.
- Kur eini? - klausia.
- Su masažiste susitariau, kad prieš tai, kai sanatoriją atsidarys, man padarys masažą ir aš jai sumokėsiu grynais be mokesčių. Aš sutaupysiu, o ji užsidirbs.
Draugė sakė, kad ji jautėsi įžeista, kad neužteko sesei jos dovanos, dar pasinaudojo proga sutaupyti...
Amerikoje esu sutikusi be galo daug pusamžių ir vyresnio amžiaus moterų, kuriuos atvažiuoja globoti vyresnio amžiaus žmonių į namus, kol jų vaikai dirba. Jos išsireikalauja, kad joms sumokėtų grynais tiek kiek vietinis užsidirbtų į rankas (nors JAV taip daryti griežtai draudžiama) ir tada per kitus žmones grynus pinigus persiveža į Lietuvą - nei ten, nei čia nemoka jokių mokesčių.
Per Kaziuko mugę pasikalbėjau su viena prekiautoja. Žinoma, žmonės išgirdę mano akcentą, kad ir ne ausį rėžiantį, nežymų, pokalbio temą būtinai nukreips apie Ameriką…
Kaziuko mugėje prekiaujanti mergina man aiškina:
- Gyvenau metus Čikagoje, bet man Amerika baisiai nepatiko.
- Kodėl? - klausiu.
- Ten visur reikia laikytis įstatymų, ne taip, kaip čia, Lietuvoje. Mes esame protingesni ir suprantame, kad kiekvienam norisi geriau gyventi ir vieni kitiems kojos nekišam. Čia galima visuomet prasisukti ir gerai gyventi…
Jaučiu, kad mūsų santykis su pinigais kardinaliai pasikeis po to, kai mus paleis iš karantino, po to kai viruso pavojus atslūgs. Jau dabar akivaizdu, kad riedame pasaulinės ekonominės krizės link. Koks bus mūsų santykis su pinigais tada? Ar tikrai tapsime vargšais, kuriems reikės augintis savo daržovės kieme, veisti kiaules ir laikyti vištas, nes maisto parduotuvėse nieko nebus? Tada kas iš tikrųjų vargo matė, galės patarti mums kaip išgyventi…
Vėl įsijungiu Feisbuką. Dabar naujas plakatas švysteli ekrane:
Žmogau, nedrįsk skųstis dėl karantino, nes sėdi patogiuose namuose, tavo šaldytuvas pilnas, televizija veikia, turi internetą ir daug gerų knygų.
Amen.
Laima Vincė,
Tekstas iš numatomos knygos, "Karantino Dienoraštis; Keturiasdešimt Dienų Izolacijoje"